Šiuo metu skaitau Alan’o Cooper’io “The Inmates Are Running The Asylum“. Knyga tiek gera, kad kartais norisi verkti. Kartu ji yra ir žiauri, ypač programuotojų atžvilgiu. Nesiginčyju – programuotojams nederėtų kurti interfeisų bei dizainų. Jiems nederėtų ir verslo valdyti. Kiekvienas žmogus turėtų daryti tai ką geriausiai sugeba ir išmano – o kitas sritis užleisti jų profesionalams. Tačiau vistik – kas kaltas, kad pasaulyje šiuo metu yra tiek daug nepatogios programinės įrangos ar šiaip technikos prietaisų?

• Programuotojas, kurio mąstysena yra logiška, kompiuteris jam draugas, o normalūs žmonės jam tėra prastai veikiantys klaidingi skaičiavimo aparatai;
• Buhalterių profsąjunga, kuri tyliai su kartėliu stengiasi prisitaikyti ir išmokti elgtis su velnio mašina, vietoj to, kad eiti į gatves ir protestuoti;
• Jaunimas, kuris apsimeta, kad technologijos yra kūl, viską galima išmokti ir viską privalu naudoti;
• Projektų vadovas, kuris pasakė, kad laiko žaidimams nėra – reikia produktą užbaigti greitai ir paleisti į rinką, kol konkurentai to nepadarė, o vartotojai to nepasigedo;
• Finansų direktorius, kuris pasakė – dizainui, vartotojų elgsenos tyrimams ir konsultacijoms pinigų šių metų biudžete akcininkai nepaliko. Tik naujam finansų direktoriaus automobiliui;
• Verslininkas (enterpreneur), kuris teturi vieną tikslą – uždirbti visus pinigus, bei padaryti tai vakar. Be ideologijos, be filosofijos, be sąžinės, be stabdžių;
• Landsbergis.

Faktai ir nesėkmės receptas ganėtinai aiškūs – tačiau kieno galvos turėtų ristis dėl to, kad 99% programinės įrangos niekada neišlaikys “mamos testo”? Jeigu ryšitės atsakyti į klausimą ir palikti komentarą, prašau, paminėkite ir savo profesiją.