Pirmas argumentas, kurį gavau uždavęs šį klausimą, buvo tai, kad ranka rašyti, atseit, yra greičiau. Kodėl tuomet teismo stenografuotojai – žmonės, kurių darbas yra rašyti pačiu greičiausiu įmanomu būdu, naudoja (tegul ir specializuotą) aparatūrą? Turint omeny, kaip veikia žmogaus smegenys, kai jis atlieka darbą, kuris jam įaugęs į kraują, aparatūra teikia garantuotą privalumą.

Patogumo požiūriu, tam tikrose situacijose aš pats vis dar teikiu pirmenybę popieriui. Jeigu mokykloje būčiau mokytas kitaip – tokio įpročio neturėčiau. Ir nuo to visai nenukentėčiau – esu įsitikinęs, kad būčiau tik dar efektyvesnis. Turint omeny Twitter paplitimą ir kiek žmonių savo užrašus konferencijose atlieka tiesiai į kompiuterį ir į internetą, akivaizdu, kad patogumas tėra tik įprotis.

Nepaisant to, kad galbūt nukenčia rašymo greitis, aš naudoju spausdintines raides savo užrašuose. Ir nuo to taipogi nieko neprarandu – netgi laimiu, nes mano užrašus kiti žmonės gali įskaityti lengviau. Tiesą pasakius, turbūt rašytinėmis raidėm ir nebemokėčiau rašyt – reiškias lieka galvoj daugiau vietos dalykams, kurie yra naudingesni.

Be abejo, šiame reikale yra ir emocinis aspektas – ranka rašyti laiškai, atseit, yra kažkokiu būdu “žmogiškesni”. Aš nestudijavau psichologijos – nežinau ar tikrai pagrįstas yra šis argumentas, tačiau aš manau, kad mano būsimi vaikai pradės su manim bendrauti “mašininiu būdu” anksčiau, negu pradės eiti į mokyklą – SMS, Skype ir pan. Lygiai taip pat bus ir su jų bendraamžiais. Emocinis aspektas išliks tik siekiant parodyti, kad tai yra mano “rankų darbas” – lygiai kaip ir ranka pieštas, o ne pirktas, gimtadienio atvirukas. Tačiau juk piešti atvirukų žmonės privalomai mokykloje nemokomi. Na, bent jau ne visus metus ir ne kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir su bet kuriais kitais rankdarbiais.

Nesupraskit manęs neteisingai. Aš neteigiu, kad rašyti ranka yra apskritai nereikalingas įgūdis – sugebėti perduoti informaciją primityviais įrankiais yra labai svarbu. Maždaug taip, kaip svarbu mokėti sukurti laužą ir sužvejoti žuvį – elementarus išlikimas. Ir turint omeny, kad visiškai popieriaus atsikratyti artimu metu tikrai nepavyks, treniruotis greitai užpildyti formas derėtų, tačiau mes juk kalbame apie ateinančią kartą – tą, kuri turės gyventi gerokai po to, kai baigsis mūsų pačių galiojimo laikas.

Šiuo metu, nėra nei vieno žmogaus, kuris turi nusipirkęs iPad. Tačiau prieš šimtą metų nebuvo nei vieno žmogaus, kuris turėjo nusipirkęs radiją. Po šimto metų, būsim visi prijungti prie matricos, ir nei rašymas, nei spausdinimas, nei išvis diktavimas nebebus aktualūs. Tačiau šiuo pereinamuoju laikotarpiu, septynmetis, kuris sugeba kompiuteriu atlikti namų darbus yra ateities žmogus, kuris savo laiku galės konkuruoti su milijonais kitų dėl darbo ir mokės jūsų pensijas.

Marketer.lt rašo:

<…> (DB: vartotojai) daug labiau linkę atkreipti dėmesį (ir atlikti pirkimo sprendimą ar bent ieškoti daugiau informacijos) į produktus, minimus straipsniuose negu kitose reklamos formose

O štai prieš savaitę Adam Singer interpretavo kito tyrimo duomenis ir pasak jo – mokamos apžvalgos skamba “nesąžiningai ir nupirktai”, todėl dažnai gali sukelti neigiamą nuomonę ir jų derėtų vengti.

Kuriuo tyrimu vadovautis?

Be abejo, Dovilė gana tiksliai sako, kad agentūra be abejo siūlys jums pirkti tai, ką pati parduoda. Akivaizdu, kad tyrimai buvo atliekami visiškai skirtingose barikados pusėse – bet kodėl rezultatai tokie absoliučiai skirtingi? Pirmuoju atveju klausimai buvo užduoti vartotojui. Pasitikėti tuo, ką sako vartotojas negalima aklai, nes dažnu atveju jie nesugeba savo atsakyme perteikti ko iš tikro nori. Juolab, kai klausimai yra elementariai blogai suformuluoti ir neperteikia visų atspalvių.

Laikas nuo laiko gaunu el. paštu laišką iš Deveneys apie naujai atvežtas alaus rūšis. Visada stengiuosi po to apsilankyti ir išbandyti jų rekomendacijas. Tačiau kai gaunu laišką iš Tesco apie nuolaidą virtuviniams peiliams, jis keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę (labiausiai dėl to, kad niekaip nepavyksta jų atsisakyti). Tai ar aš vadovaujuosi el. pašto pasiūlymais? 50%, ar ne? Tikrasis klausimas yra kieno pasiūlymais ir apie ką vadovaujatės? Netikiu, kad pusė žmonių reaguoja į spemą.

Jeigu šio klausimo/atsakymų rezultatai yra taip toli nuo realybės, tai kiek galima pasitikėti informacija, kai vartotojas teigia, kad mėgsta “straipsnius, kuriuose minimi produktai”? Tai tikrai galioja, pavyzdžiui, kinui – aš irgi pasiskaitau kritikų apžvalgas. Technologijos apžvalgas. Šiuo atveju reikia įvertinti tai, kada tokie straipsniai yra naudingi – užtikus atsitiktinai ar renkantis kurį produktą pirkti. Tokiu atveju apsisprendimo klausimas atsiremia į pasitikėjimą autoriumi, o ne tiesiog “labai tikėtina, kad aš pasitikėsiu straipsniu apie brendą”.

O jei jau paminėjau pasitikėjimą… Kaip manote, kiek ilgai dar žmonės leisis pudrinami parduotų straipsnių Lietuvoje?.. Straipsnyje apie Adfusion “tyrimą” paminėtas ir kitas tyrimas, kuris rodo, kad užtarnauti atsiliepimai žiniasklaidoje yra efektyvesni.

Grožis yra subjektyvus dalykas

Didžiausia palaima yra tada, kai tavo produktas išvysta dienos šviesą ir tampa sėkmingu. Deja, kūrėjo ego visada yra aklas ir kartais tampa per daug atkakliu.

Prieš kelis mėnesius man teko darbe sukurti du prototipus. Abu jie yra geresni negu dabartinė sistema, tačiau vienas iš jų yra radikalus pasikeitimas. Mano tobulas kūdikis. Nepaisant to, kad tai yra neišbaigtas darbas, aš jį beprotiškai mėgstu ir be abejo sieksiu, kad jis būtų tobulinamas toliau. Bet tik iki to momento, kol atliksime normalius vartotojų testus – jeigu paaiškės, kad žmonės nesugebėtų jo perprasti – aš būsiu labiau nei laimingas remtis objektyviais tyrimais ir išmesti jį lauk, nes na… juk būtų absoliučiai neetiška kovoti, kad firma, kuri man moka algą, pasirinktų niekam tikusį daiktą, kai yra geresnių alternatyvų!

Bet skaičiai taipogi nėra objektyvūs…

Juoda turi daug atspalvių, o 95% turi daug sudedamųjų dalių. Prieš pradedant rinkti skaičius, privalu tiksliai suformuluoti užduotį. O gavus tyrimų rezultatus – privalu juos protingai interpretuoti – būtinai atsižvelgiant į pašalinius poveikius.

Tegul, sakykime, žmonės, kurie matė #00F spalvos mygtuką, jį spaudė dažniau, negu tie, kurie matė #00E. Ar tai reiškia, kad #00F reikia naudoti? Ne. Galbūt dėl to, kad vartotojai ten spaudė, jie negavo to ko iš tikro norėjo? Šiuo atveju galutinio tikslo pasiekimas yra geresnis vertinimo kriterijus, negu paspaudimų kiekis.

Jeigu vartotojai paspaudė tą svarbųjį, reklamuojamąjį mygtuką, bet po to paspaudė “Atgal” – galbūt mažiau patrauklus mygtukas nenukonkuruotų kitų taip stipriai? Juk jie galėjo duoti tai, ko iš tikro norėjosi. Šiuo atveju klausimas “Kurios spalvos mygtuką vartotojai spaudžia dažniau” tampa mažų mažiausiai dviem klausimais – “Kuris mygtukas geriau patenkina vartotojo lūkesčius?” ir “Ar paspaudę mygtuką vartotojai pirko daugiau?” Tie, kas nori daryti drąsius ir naujoviškus sprendimus privalo užduoti ir daugiau klausimų, kad ir pvz. “Kurį mygtuką žmonės pamėgo labiau, naudodamiesi juo tris mėnesius?” bei “Kokia būtų jų reakcija į senąją sistemą, jeigu reiktų prie jos grįžti?”

Alternatyva skaičiams

Aš turbūt sutinku, kad testuoti 41 mėlynos spalvos atspalvį yra gal kiek per daug ekstremalu, tačiau turint lėšų ir laiko pasitikrinti, kuris rėmelis – 3 ar 5 pikselių pločio – veikia geriau, yra tiesiog prideramas rūpestis. Man labai keista, kad pasaulyje išvis dar yra žmonių, kurie net po A/B testo nori ginčytis.

Tačiau jeigu vistik kažkas mano, kad nereikia vadovautis tyrimu, kuris sako, kad pasirinkus variantą A, pardavimai išaugs 10%, tai jie visada turi alternatyvą – gali nenustojant bumbėti apie žmones, kurie “tiesiog nesupranta”. Arba bandyti perauklėti tuos 95% visuomenės, kurie kažkodėl elgiasi ne taip kaip tu.

Kontrolės inversija

Vienas iš objektinio programavimo principų – klasės ir objektai turi būti sukurti taip, kad būtų lengvai perkeliami į kitą kontekstą, o jų vidinis veikimas turėtų būti niekam neaktualus. Tradiciškai, įvairūs programavimo varikliukai (framework) būdavo funkcijų bibliotekos. Programuotojas atsirinkdavo ir iškviesdavo reikalingus varikliuko elementus. Nesigilinant į smulkmenas, toks būdas dažnu atveju gali būti kiek suoptimizuotas – mano manymu, geras variklis yra ne funkcijų rinkinys, o programavimo taisyklių (coding conventions) kodeksas, kurio laikantis dalykai “įvyksta” automatiškai. Wikipedija Inversion of Control apibūdina labai gražiu “Holivudo principu”: neskambinkite mums, mes paskambinsime jums (angliškai šis žodžių žaismas programavimo kontekste skamba geriau). Pvz. vietoj to, kad konkrečią užduotį vykdantis kodas susirinktų duomenis pats, visą informaciją jam surenka ir paduoda variklis, nes to reikalaujanti klasė yra aprašyta (sukurta) taip, kad variklis atpažintų kokie duomenys yra reikalingi (dependency injection).

Apvertus kontrolę ir daugiau darbo atidavus užkulisinėms jėgoms, perkeliamumo principas gali būti įgyvendintas efektyviau – konkrečią užduotį atliekantis kodo gabalas (klasė) yra rašomas taip, kad atliktų tik savo užduotį, nepriklausomai nuo variklio. Laikantis tokios filosofijos yra kuriamas Spring Framework. Iš jos išplaukia ir daugiau patogumų, kaip kad programavimas tiesiog nurodant kas yra kas (declarative programming). Tokie metodai leidžia valdyti kodą ir kurti sprendimus daug greičiau ir efektyviau. Verslo klausimo, per kiek laiko atsiperka frameworko kūrimas, šiuo atveju nenagrinėju.

Online bendruomenių ypatumai

Viskas paprasta kaip trys kart aštuoni ir galioja ne tik internete – bet kurioje bendruomenėje išryškėja lyderiai, o ten kur yra lyderiai – yra ir nepatenkintų. Kai kurios bendruomenės yra sukurtos taip, kad jos įkūrėjas turi aukščiausią balsą, kitose galioja “demokratija”. Nepaisant visko – ilgainiui vistiek išsiveržia asmenybės ego, kad bendruomenė turi elgtis taip, kaip atrodo kažkuriam (kiekvienam) individualiam nariui.

Kalbant apie forumus arba pažinčių svetaines, gana lengva pastebėti, kad kažkodėl atsiranda narių, kurie mano, kad tai yra jų nuosavybė. Šitas veiksnys priklauso nuo lyderių vaidmens ir bendruomenės dydžio, tačiau natūralus instinktas yra galvoti “vat jeigu aš čia būčiau vadas, tai padaryčiau tvarką”.

Semantinis tinklas į pagalbą

Grįžtam prie pradinio klausimo (scrollink į viršų ir pasikartok). Atsakymai paprasti:

• stagnuojantys verslininkai bijo, kad technologijų, kurios tai leis, tobulinimas yra negrįžtama investicija
• stagnuojantys verslininkai bijo, kad “jų” klientai tokiu būdu gali nutekėti pas konkurentus
• neišspręsta potencialių spam-cialinių tinklų problema
• techninis barjeras kol kas dar nėra įveikiamas eiliniam Jonui

Kalbant apie technologijas – sprendimas jau iš esmės yra surastas – reikalinga tik protinga integracija tarp OpenID, FOAF, protingų socialinių tinklų kūrimo agentų ir laisvai prieinamos bei privatumo nepažeidžiančios neutralios terpės, kurioje ta integracija gyventų. Štai jums modelis:

1. Protingas agentas ateina į mane aprašantį resursą (terpė mano atveju turbūt būtų mano blog’as, kitų žmonių atveju – tegul ir Facebook ar pazintys.lt anketa – jokio skirtumo)
2. Protingas agentas randa mane aprašantį OpenID tag’ą, taipogi viešą informaciją apie mane ir paprašo leidimo gauti daugiau informacijos – kontrolės inversija įvyksta būtent čia
3. Atėjęs į savo informacijos valdymo erdvę, aš randu, kad protingas agentas buvo apsilankęs ir susidomėjo manimi – pagal tai aš nusprendžiu kokio tipo informaciją aš noriu jam rodyti – visus “draugus”; draugus, kurie jau yra mano LinkedIn; jokių draugų – tik merginas; tik tuos, su kuriais susirašinėju per GTalk; tik vyresnius nei 18 pažįstamus, iš mažo, giliai paslėpto forumo; tik (įrašyk pats)
4. Protingas agentas, gavęs mano leidimą, kaupia informaciją ir naudoja ją savo tikslams, tuo pačiu man pranešdamas apie mano draugus ir draugų draugus atgal į mano asmeninę konsolę
5. Aš niekada nesilankau protingo agento svetainėje, nes neturiu jokio noro ten eiti, tačiau jeigu nuspręsčiau ten eiti – identifikuočiausi su tuo pačiu savo OpenID

Panašiu principu duomenis apie mane jau kaupia Pipl – skirtumas tik tas, kad jie manęs neprašė jokio leidimo. Todėl ir neturi daugiau duomenų apie mane, o jų robotas nors ir veikia gana įspūdingai, gūglinti ir daryti rimtų išvadų apie mano alternatyvias personas dar nemoka. Side note: jei kas paaiškintų ką ten reiškia tag’ai “Gio” ir “Iya” prie mano profilio, būčiau labai dėkingas…

Apie kovą su spam’u aš išmanau nedaug, tačiau jeigu last.fm sugeba rekomenduoti muziką, ir daryti tai daugiau mažiau taikliai, tai lygiai tokiu pačiu principu gali veikti “socialinių tinklų/protingų agentų” rekomendacijos – viskas atsiremia į elementarų pasitikėjimo-karmos reitingą tarp “mano draugų”.

Apie kovą už privatumą kalbėti manau jau nebeverta – aš turbūt visiškai nebesigėdyčiau nurodyti visus savo socialinius kontaktus ir darykit jūs kokias norit išvadas apie mane. Visi daro klaidų, visi turi istorijas. Visų istorijos surandamos per Google. Galbūt kai kandidatuosiu į prezidentus man tai ir atsirūgs, bet tai bus ne anksčiau kaip po kokių 20 metų, tai tada ir žiūrėsim ką su visu tuo daryti (agile!)

Verslo modeliai

• Įmonė, kuri kuria “protingus agentus” ir parduoda jas corporate klientams, pvz. Omnitel galėtų nusipirkti tokį agentą ir prisijungti prie one.lt duombazės, arba AirBaltic galėtų prisijungti prie Delfi komentarų. Kam jiems to reikia? Ogi tam, kad palaikyti ryšį – vienintelis mano ideologinis reikalavimas – infomacija, kuri kaupiama, turi būti naudojama paslaugų gerinimui ir derinimui, o ne tiesioginiams pardavinimas (t.y. speminis skambininimas telefonu man tiesiogiai) Tokiu būdu aš kaip klientas, galėčiau nesunkiai išreikšti savo nuomonę apie jų produktus savo pageidaujamame portale, o jie tą informaciją gautų.
• Vertikalios svetainės bet kuria tema, pvz. svetainė A apie siuvinėjimą galėtų automatiškai perduoti mano žinutę, kurią parašiau svetainėje B, mano draugams iš svetainės C. Nepaisant to, kad žinutė skaitoma svetainėje B, taigi svetainės A ir C lyg ir prarastų “klientų”, tačiau realiai jos įgautų lygiai tas pačias galimybes pritraukti klientus iš kitur, o be to vistiek išliktų lyderiais savo specifinėje sferoje.
• FriendFeed tipo agregatoriai, tik geresni ir vėlgi – su savo vertikaliomis specializacijoms (kartais kas tinka viskam, netinka niekam)
• Saugumo/pasitikėjimo autoritetai (Verisign, anyone?)
• Teisininkai, kurie galėtų paduoti visas aukščiau paminėtas svetaines į teismą, už patentų ar įsivaizduojamų teisių pažeidimus

Bet kokiu atveju, tokią “ekosistemą” aš įsivaizduočiau tik paremtą atvirais standartais ir sąžiningumu. Pirmas reikalavimas yra grynai tam, kad “pasitikėjimo” sprendimai nebūtų koncentruoti į vieną įmonę (labas rytas, Google!), o pats “pasitikėjimo sprendimų” tinklas būtų išsibarstęs taip kaip TPC/IP ir pageidautina paremtas P2P – atkirtus vieną šaką, kitos gali išgyventi, o galutinė kontrolė ir lankstumas grįžta vartotojui, o ne paslaugų tiekėjui.

Sąžiningumo kriterijų įgyvendinti yra kiek sunkiau… Tačiau vistiek principas “nekąsk į tave maitinančią ranką” turėtų paimti viršų. Jeigu pavyktų tai pasiekti – tai būtų galutinė e-mail spamo mirtis. Jau dabar visi žmonės, kuriuos aš pažįstu, mane suranda kitais kanalais, o aš jų adresų net nežinau. Ir nenoriu žinoti.

Santrauka

• Apverčiam kontrolę: ne aš registruojuosi, bet mane suranda
• Apverčiam kontrolę: ne kažkas kaupia mano duomenis, o aš padarau juos viešai prieinamais ir leidžiu arba neleidžiu jais naudotis, o manęs klausoma
• Apverčiam kontrolę: ne pardavimų vadybininkai man pudrina smegenis, o aš jiems perduodu, ko aš noriu
• Apverčiam kontrolę: ne aš atsitiktinai atrandu, kad Moby rašo blog’ą, o last.fm perduoda į mano naujienų skaityklę, kad vienas iš mano mėgstamų atlikėjų turi RSS; tuo tarpu svetainė, kuri padeda įsivertinti savo politines pažiūras, nuspėja, kad Moby ir mano idėjos kartais sutampa; todėl mano draugo Wordpress administracijos įžanginiame puslapyje atsiranda naujų rekomendacijų. Ir jokio taginimo ar kalbos analizės!

PS žmogau, kuris viename socialiniame tinkle teigia, kad jo vardas ir pavardė yra lygiai tokie patys kaip mano – pakviesk mane alaus. Apverčiau kontrolę – buvo nulis, liko nulis.

Šioje vietoje man kyla klausimas – ar galima teigti, kad jeigu dominuojanti civilizacija būtų išsivysčiusi, sakykim, Australijoje, tai laikrodžiai suktųsi į priešingą pusę. Jeigu taip – ar “į kairę” tada reikštų “pagal laikrodžio rodyklę”? Reikės matyt kraustytis į kitą pasaulio pusę ir studijuoti aborigenų kultūrą…

Sentimentas laikams, kai nebuvo elektroninio bendravimo

Kažkada gūdžiame praėjusiame dešimtmetyje Bitė GSM pristatė išankstinio mokėjimo paslaugą Labas. Netrukus po to ja pradėjo naudotis vienas iš mano galybės pusbrolių. Aš tada šaipiausi iš jo ir juokiasi – kam išvis gali reikėti mobilaus telefono? Namų darbų užduotis galima sužinoti užsukus pas draugą į svečius arba pasinaudojus laidiniu. Neturėjau įžvalgos.

Dėl visko kaltos moterys…

Ir vistik vakarykštis – ar gal šįrytinis nutikimas (sunku apibrėžti) mane privertė susimąstyti. Kiek laiko praeina nuo to kai jūs gaunate SMS iki to kai jūs ją atsakote? Aš nesugebu atsakyti į šį klausimą, nes tai yra visiškai atsitiktinis procesas. Pareinu namo, telefoną (-us) nutrenkiu į kampą, vakarieniauju, kartais netyčia pastebiu, kad turiu naujų žinučių, kartais tyčia į jas neatsakau. Bet daug dažniau prie telefono nagų neprikišu iki ryto – nebent jis labai garsiai skambėt pradeda. Tai čia aš.

Vasarą važiuodamas autobusu susirašinėjau su viena mergina apie… neatsimenu apie ką – bet buvo daug žodžių, atsikirtinėjimų ir juoko. Kas buvo keisčiausia – jos SMS ateidavo beprotiškai greitai – beveik kaip realiame pokalbyje, tuo tarpu mane toks bendravimo būdas stabdė (technologiškai). Užsiminiau jai apie tai, o ji tepasakė – tai čia su nauju telefonu lėtai rašau. Tai kas tada yra jos “greitai”?! Ir kodėl ji pasiekė tokį lygį, kai aš tuo tarpu ne?

Trys vėžliukų telefonų naudotojų tipai

Ir šyryt man nušvito, kad aš matau mažų mažiausiai tris dideles grupes telefonų naudotojų:

• Senamadiški, tokie kaip vienas mano bendradarbis, kuris mane per dantį traukia: “ko tu man SMS rašai? Ką – paskambint negali kaip žmogus?” Net grįždamas iš pietų, jis man skambina, o ne rašo žinutę, kad užkaisčiau arbatinuką ofise.
• Pereinamieji, tokie kaip aš – 160 simbolių man kaip ir neužtenka išreikšti mintims, tačiau skambinti dėl pusės minutės pokalbio kažkaip irgi nesiryžtu.
• Jaunimas, tokie kur be telefono gyventi negali ir kurie instinktyviai tikrina telefoną kas keletą minučių, arba jo išvis nepaleidžia iš rankų.

Kuris tipas esate jūs ir koks turėtų būti pasaulis – su “tikru”, bet retu bendravimu ar su pastoviu, bet Mutavusio Nykščio Ryšiu?

• Programuotojas, kurio mąstysena yra logiška, kompiuteris jam draugas, o normalūs žmonės jam tėra prastai veikiantys klaidingi skaičiavimo aparatai;
• Buhalterių profsąjunga, kuri tyliai su kartėliu stengiasi prisitaikyti ir išmokti elgtis su velnio mašina, vietoj to, kad eiti į gatves ir protestuoti;
• Jaunimas, kuris apsimeta, kad technologijos yra kūl, viską galima išmokti ir viską privalu naudoti;
• Projektų vadovas, kuris pasakė, kad laiko žaidimams nėra – reikia produktą užbaigti greitai ir paleisti į rinką, kol konkurentai to nepadarė, o vartotojai to nepasigedo;
• Finansų direktorius, kuris pasakė – dizainui, vartotojų elgsenos tyrimams ir konsultacijoms pinigų šių metų biudžete akcininkai nepaliko. Tik naujam finansų direktoriaus automobiliui;
• Verslininkas (enterpreneur), kuris teturi vieną tikslą – uždirbti visus pinigus, bei padaryti tai vakar. Be ideologijos, be filosofijos, be sąžinės, be stabdžių;
• Landsbergis.

Faktai ir nesėkmės receptas ganėtinai aiškūs – tačiau kieno galvos turėtų ristis dėl to, kad 99% programinės įrangos niekada neišlaikys “mamos testo”? Jeigu ryšitės atsakyti į klausimą ir palikti komentarą, prašau, paminėkite ir savo profesiją.