Pigumas

Kartais kuriant prototipą norisi perteikti kuo daugiau jo smulkmenų, o tai reikalauja investicijų. Automobilių gamintojai pastoviai išleidžia koncepcinius modelius, kurie iš tikro neveikia, nepaisant to, kad atrodo gražiai ir beveik išbaigtai. Tas poliravimas yra labai brangus, o rezultatą vistiek tenka išmesti. Eskizai, tuo tarpu, privalo tik perteikti idėją. Jeigu laikytis senos geros Pareto taisyklės, tai sukurti 80% produkto, užtenka 20% pastangų. Eskizai yra milžiniški žingsniai link produkto, už praktiškai nulį pastangų.

Ši savybė labai padeda vienam iš sėkmės principų – klysk dažnai ir klysk anksti. Išmetant pigiai kainavusias klaidas širdies per daug neskauda.

Neišbaigtumas

Nepaisant to, kad darant greitą “tep lep” darbą rezultatas niekada nebus patenkinamas, kuriant eskizus privalu išlaikyti tą stilių priverstinai. Netiesios linijos, nesulygiuotas tekstas ir mygtukai, jokių specialiųjų efektų – visa tai tiesiog šaukia “aš tik noriu sužadinti tavo vaizduotę“. Juk vieną kartą pamačius, geriau negu šimtą kartų išgirdus – tiek vidiniai, tiek išoriniai klientai idėjas priima lengviau, kai į jas gali pažiūrėti. Eskizai sumažina jų lūkesčius – kuriant prototipą dažnai per daug dėmesio skiriama detalėms. Pristatant eskizą, daug lengviau nuteikti žmogų, priimantį sprendimus, kad tai toli gražu nėra produktas, o tiesiog “dokumentuota idėja”.

Diskusija

Jeigu cituoti Billą Buxtoną, tai viena iš eskizo paskirčių yra užduoti klausimus, kai tuo tarpu prototipo – juos atsakyti. Iš šitos dalies, labai svarbu pasiimti tai, kad net drebančia ranka nupieštą eskizą galima panaudoti vartojiškumo testams – ar produktas juda tinkama linkme? Ar tenkina vartotojo poreikius ir padeda siekti tikslų? Ar aišku, kas įvyks paspaudus vieną ar kitą nuorodą? Greitas, paprastas bandymas taipogi padeda įvertinti ir galimas kliūtis ateityje.

Kaip programuotojas, turiu didelį aplanką mažų failų, kuriuose tėra po 10 eilučių kodo tam, kad tiesiog patikrinti ar įmanoma, kad paprastos idėjos tiesiog veiktų (su visomis naršyklėmis) – tiek hasFocus/activeElement, tiek horizontalaus centravimo sprendimai gimė būtent iš to.

Aukštesniame Метод научного тыка galioja bet kokiam darbui – įskaitant ir user interaction dizainą!

Dokumentacija

O dabar gali pasirodyti, kad prieštarauju pats sau. Nepaisant to, kad eskizai yra pigūs, jų nevalia išmesti. Vykdant projektą, svarbu turėti juos kaip istorinius duomenis – jeigu kartojimas yra mokslų motina, tai būtent žiūrint į savo klaidas ir pasikartojant kokios jos buvo, galima iš jų mokytis. Užrašai, anotacijos, atsiliepimai ir vertinimai – visą šią informaciją privalu išsaugoti ateičiai (dabar gali dar kartą pasirodyti, kad prieštarauju pats sau), nes ilgesniu laikotarpiu, viena iš eskizų paskirčių yra būtent nutraukti diskusijas, t.y. kiekvienas eskizo užduotas klausimas, ir kiekviena pateikta idėja turi būti atsakyta prieš pradedant tikrąjį darbą, kad išvengti bereikalingo laiko švaistymo grįžtant prie jau patikrintų problemų.

Kas iš viso to? Ech… Prieš porą savaičių pats pačiulbėjau, kad abstraktūs dalykai patys savaime neturi prasmės. Reiškias ateina įrašas, su daugiau prasmės. Продолжение следует…

PS žodis “vartojiškumas” yra tik eskizas. Vienas iš kelių variantų. Gal reiktų “š” pakeisti į “ž”, kad atrodytų neišbaigčiau? Imu jį į praktiką, žiūrėsim kas gausis – kiek galima apie tai vien galvoti ar kalbėti.

Ką sako screenreader’ių naudotojai?

Žiūriu vien į skaičius, ir beveik neinterpretuoju jų prasmės:

• Apie trečdalis teigia esą arba ekspertai, arba pradinukai kompiuterių naudojime. Tai reiškia, kad likę 70% yra daugiau mažiau tai ką Alanas Cooperis vadina perpetual intermediates
• Pirmame svetainės puslapyje, apie 80% skaito turinį arba spaudžia nuorodas. Likę naudojasi paieška.
• Geros sub-antraštės yra labai svarbu beveik visiems!
• Paieška svetainėje yra naudinga daugiau nei pusei vartotojų!
• “Svetainės žemėlapis” yra ne tiek naudingas, kiek atrodo didžiajai daliai web meistrelių.
• “Tekstinė” svetainės versija yra mažiau populiari negu “pritaikyta ekrano skaityklei”.
• Iššokantys langai yra “sunkūs” naudotis
• Didžioji dalis atsakiusiųjų nesuvokia kas yra web 2.0
• Flash turinys yra “sunkus” naudotis
• PDF turinys yra pakankamai “sunkus” naudotis

O kaip elgiasi “normalūs” žmonės?

Dabar man kas nors atsakykite – kuo gi tie neįgalieji taip skiriasi nuo eilinių interneto vartotojų? Štai jums 7 nemokami interneto svetainių kūrimo patarimai:

• Internete veikia du principai: turinys yra karalius, o žmonės ieško kur paspausti, kad pereiti toliau, kas privestų prie geresnio karališko turinio. Neįgalieji elgiasi lygiai taip pat.
• Rašant tiek komercinės svetainės tekstą, tiek blogą, tiek referatą universitete, vienas pirmųjų duodamų patarimų yra netuščiažodžiauti: “tegul teksto būna nedaug, ir tegul jis būna gražiai suskaidytas“. Jeigu screenreader’io naudotojas antraštes pritaiko “šokinėjimui” tarp teksto dalių, tai lygiai taip pat eilinis vartotojas “šokinėja” tarp jų skanuodamas svetainės tekstą.
• Raktažodžiais paremta vertikali paieška duoda puikius rezultatus ir yra greitesnis naršymo būdas. Iš dalis dėl to, kad per mažai tiek didelių, tiek mažų svetainių pamąsto apie elementarią informacijos architektūrą. Jei kalbame apie usability – interfeisas neturi atspindėti vidinio sistemos veikimo, o informacija turi būti išdėstyta pagal tai, kaip ją įsivaizduoja vartotojai, o ne pagal taip, kaip direktorius ją susidėlioja ant savo stalo. Tada ir svetainės žemėlapis bus naudingas eiliniam vartotojui.
• Eiliniai interneto vartotojai popup’ų nemėgsta lygiai taip pat kaip ir neįgalieji.
• Eiliniai interneto vartotojai (bereikalingo) Flash turinio vengia lygiai taip pat kaip ir neįgalieji – jis tinka daug kam, tačiau toli gražu ne informacijai skleisti. Išimtis: vaizdinis komikso tipo procesų atvaizdavimas, kaip pvz. Google su Chrome, pagerina greitą informacijos perteikimą matantiesiems.
• Tavo (ir mano) mama nežino kas yra web 2.0, todėl verta spjauti į visus buzzwordus ir sukurti tiesiog veikiančią svetainę.
• Eiliniai interneto vartotojai rinksis paprastą, o ne PDF turinio versiją, kai tik turės tokią galimybę. Lygiai kaip ir neįgalieji.

Nekurkite “neįgaliesiems pritaikytų/prieinamų” svetainių!

Man velniškai patiko Bruce Lawson straipsnyje apie mobilų internetą pateiktas pavyzdys: Tesco apie 2002 metus sukūrė neįgaliesiems “prieinamą” svetainę. Dalis žmonių be negalios ją naudojo tiesiog todėl, kad ji buvo paprastesnė, greitesnė, patogesnė ir visaip kitaip geresnė!

Visai neseniai, diskutuojant Javascript klausimais, turėjau ilgai ir nuobodžiai ginčytis ir aiškinti, kad sukurti svetainę be Javascript yra lengviau, negu su. Gi tuo tarpu mano oponentai man bandė įteigti, kad “svetainės be JS kūrimas ir palaikymas [maintenance] yra brangesnis”. Gal jie ir teisūs, kad tenka šiek tiek pasukti galvą, kaip naujausias web 2.0 savybes perteikti klasikinio tinklo kontekste, tačiau šiandien visi tie kurie ginčijosi, pirma sukuria, sakykim, formą, tada surašo validacijos kodą server side, tada įsitikina, kad ta validacija veikia ir tik tada suprogramuoja JS validaciją. T.y. pirma sukuriama veikianti sistema, o tik po to ji papildomu darbu sugadinama ir tampa “nebeprieinama”. To galima išvengti palyginti mažomis sąnaudomis, tuo pačiu užtikrinant SEO ir šiaip veikimą didesniam vartotojų ratui. Ar gal kas norit paprieštarauti, kad server side validacija nereikalinga?…

Ir dar keli smulkūs pastebėjimai apie apklausą…

• 84% atsakovų teigia, kad atnaujina savo screen reader’į per maždaug metus nuo jo pasirodymo laiko. Tačiau 33% vis dar naudoja IE6…
• “Peršokti prie turinio” nuorodos: klausimo formulavimas visiškai neanalizuoja ar vartotojo primary concern yra “skaityti turinį” ar “naudotis navigacija” ir kuris iš jų yra naudingesnis. Nors ir nedaug daugiau, tačiau net klausime apie pirmąjį svetainės puslapį, dauguma atsakė, kad jie skaito! Mano nuomone tam, kad priimti sprendimą “eiti į kitą puslapį”, t.y. naudotis navigacija, visų pirma reikia peržvelgti turinį, todėl tvarka “[peršokti prie turinio] — skaityti turinį — [peršokti pastraipą, nes neįdomu] — [peršokti atgal į navigaciją] turėtų būti neteisinga (plg. “[peršokti prie navigacijos? - ne] — skaityti turinį — [peršokti pastraipą, nes neįdomu] — [navigacija jau čia]“). Kita vertus, vartotojų testų nedariau, todėl negaliu ginčytis…
• Labai svarbu apibūdinti paveiksliukų turinį, o ne tik abstrakčiai apibrėžti prasmę – “Kompanijos logotipas” ar “Mano nuotrauka Afrikoje” yra visada geriau negu tiesiog “Kompanija” ar “Aš” kaip alt tekstas.

Kas yra accessibility?

Man dažnai yra sunku suvokti, kai žmonės kalba apie accessibility kaip apie dalyką, kurį reikia daryti tam, kad svetainė būtų pritaikyta žmonėms su negalia. Tai yra didžiausias melas, o taipogi tai negalioja visame pasaulyje. Gal kas galite man pasiūlyti programinę įrangą, kuri gražiai skaitytų lietuvių kalba sukurtas svetaines? Juk žemagrindžiai autobusai yra gerai ne todėl, kad į juos lengva įvažiuoti su invalido vežimėliu, o todėl, kad net tau į juos įlipti yra lengviau, nes nereikia aukštai kelti kojų! Tai, kas yra lengvai naudojama tada, kai neturi visų fizinių priemonių, yra dar lengviau naudojama tada kai jas turi – nuo to ir reikia pradėti kurti tiek interneto svetaines, tiek visus kitus produktus.

Štai jums pavyzdėlis, apie tokią usability profesionalų asociaciją. Manau, kad buvau kažkada užklydęs keletą straipsnių jų svetainėje. Lyg ir atrodo nekaltai. Jie leidžia žurnalą, kurio aš neskaitau, bet gal ir reikėtų. Iki to žurnalo prisikasiau nuorodomis ir įrašais apie interaction design vs agile development – 2007 gegužės straipsnis, kurį labai norėjau perskaityti, bet…

Būtų bent į kitą pusę pasuktas (t.y. viršus dešinėje), tai nereiktų skaityti iš apačios į viršų, tada skrolinti į apačią, kad gauti kitą puslapį, tada vėl iš apačios į viršų… Neturiu printerio namie. O šiaip jau, problemas jų svetainėje pastebėjau ne aš vienas. Gerai, kad Acrobatas Readeris moka pasukti tekstą… Bet kodėl viskas aplinkui mane stengiasi nuskriausti ir apkrauti?

Beje, kalbant apie usability vs agile, tai taip ir nesuprantu, kodėl išvis kyla klausimas kaip juos suderinti ir išgauti rezultatą – man jie vienas nuo kito neatsiejami… Vienas iš variantų – man tiesiog niekada neteko dirbti su “agile be usability” ar “usability be agile“. Kitas – turiu įprotį prototipus daryti su HTML ir JS, tai gal todėl automatiškai galutiniam produktui jau būna išspręsta didžioji dalis refaktorinimo klausimų (čia iš techninės pusės). Be to, vos ne kiekviena prototipo iteracija būna patikrinama su komandos nariais ir (vidiniais) “klientais”, ko pasekoje galutinė implementacija tampa nesudėtinga, o grafikos dizaineriams belieka tik padaryti, kad būtų gražu (ir nesugadinti).

Alanas Cooperis net ir šiuo atveju pasisako už ankstyvą ir išsamų tyrimą (susiijęs pokalbis). Daugeliu atveju su juo sutinku, tačiau esu įsitikinęs, kad lygiai taip kaip programavimo profesionalai sugeba palaipsniui sudėlioti sudėtingas programas kaip Lego kaladėles (technical excelence), taip usability profesionalai tiesiog žino ką daryti ir nebijo klysti, todėl gali prisitaikyti prie sprintų, iteracijų ir kintančių reikalavimų, kiekvieną savo žingsnį vertindami per vartotojo, tikslų ir usability principų prizmes. Paskutinės pamokos – atidėti darbus savaitei ar dviem ir išmesti niekam tikusį (pasenųsį) dizainą yra lygiai taip pat gerai, kaip ir išmesti niekam tikusį kodą. Žymiai geriau, negu praleisti mėnesius tobulinant idėjas ir prototipus, bet nei kiek nepriartėti prie galutinio produkto.

Vienintelė išlyga – Jakobo Nielseno paskutiniame straipsnyje esanti auksinė mintis: jeigu norite, kad projekte į sąsajos dizainą būtų žiūrima rimtai – skirkite tam tiek pat resursų kaip ir programavimui.

PS apsivertęs straipsnis visai vertas dėmesio!

gal kas nors žinot kažką tokio ? kokį puslapį, kur gali vesti užrašus sau, keltis nuotraukas, gal ten šiaip kažką pasidėliot kaip tau patogiau, bet tokį grynai privatų, su prisijungimu ir t.t. ? žinau ten bitėplius yra,bla bla,ir t.t., bet ten baisiai nepatogu.

O Jacob Nielsen svetainėje radau tokią (seniai žinomą) mintį:

My guess is that, by adding more information, the site could sell at least 5 times as many tickets to non-fans. In studying the ROI of usability improvements, we sometimes find a sales increase of 1,000% or more.

Iš asmeninės patirties dabartinėje darbovietėje, kol kas atrodo, kad kai paleisime visus pakeitimus į viešumą, registracijos (conversion) skaičiai turėtų padidėti maždaug 30-50%. Be abejo, tai ne visai į naudą, nes padidės atmetamų registracijų (nenaudingo darbo telefonu) kiekis, bet jeigu išsilaikys maždaug panašūs mokančių/nemokančių vartotojų vidurkiai – įmonės pajamos padidės 10-20%.

Betikslis įrašas-priminimas visiems, kad patogumas does matter. Štai Bitei Plius jo nebuvimas kainuoja mažiausiai vieną vartotoją – kiek jis kainuoja jums?

Dar net nepaėmus jo į rankas matome du jungiklius (plius rozetė), kas suteikiama aštuonias galimas pozicijas. Ir tik vienoje jų džiovintuvas veiks. Beje, kaip manote ką reiškia raudonas mygtukas – ar “STOP” ar “ON”? Džiaugsmai čia nesibaigia:

Ten kur būčiau įpratęs rasti “On/Off” jungiklį yra tik stiprumo reguliatorius, kurio stumdymas tikrai neįjungia džiovintuvo. Aukščiau parodyti jungikliai taipogi neįjungia. Kame bėda?

Pasirodo pagrindinis, tikrasis įjungimas yra paslėptas sienoje! Tiesa, po žaidimo ankstesniais dviejais jungikliais dar teko surasti kaip turi būti suspausti ir jie – bendras pozicijų skaičius yra jau 16 (veikia vis dar tik viena).

Pamoka

Geri viešbučiai giriasi, kad sukuria savijautą kaip namie – šis fenas yra toli gražu nepanašus į tą kurį turiu. Vietoj atsipalaidavimo teko patirti stresą ir jausmą, kad esu visiškas kvailys. Nemanau, kad taip nutiko man vieninteliam iš visų viešbučio klientų.

Elementari Google paieška atskleidžia, kad didžioji dalis fenų turi daugiausiai du jungiklius – nors netgi tam aš nepritarčiau. Nežinau kaip moterims, bet man užtenka trijų pozicijų (vietoje 16 įjungimui * 3 stiprumui = 48 viso) – išjungta, silpnai, stipriai. Tam įgyvendinti užtenka vieno jungiklio, o intuityvumas ir aiškumas visiškai nenukenčia.

Beje, jei kalbėti apie šį konkretų džiovintuvą, tai jam esant “Hi” pozicijoje, iškilimas rodo ne į poziciją, bet į patį jungiklį, kas dar kartą iškrenta iš bendro dizaino. Esu įsitikinęs, kad skirtingi gamintojai skirtingai suvokia stipriausią ir vidutinę pozicijas – ar ne paprasčiau būtų tiesiog ant feno įdėti vieną sukiojamą ratuką, panašų į automobilinės magnetolos garso reguliatorių, kuris tuo pačiu ją ir įjungia? Negana to, stacionarus fenas turėtų būti prijungtas prie elektros tiesiai iš sienos – be papildomo laido (ir netvarkos!) į rozetę.

Šeštadienį būtent tokias duris pastebėjau Dublino oro uoste:

Nuotraukoje matomos iš viso trejos durys – vienos į lauką, ir dvejos į pastato vidų. Per vidurį (apskritimas) yra vienas įrenginys, kuris patikrina magnetinę (?) kortelę ir kodą. Atrodytų viskas tvarkoje, ar ne? Belaukdamas savo skrydžio į Vilnių pastebėjau vargšus Ryanair stiuardus bandančius patekti į pastatą. Jie atrodė tikrai pavargę (matyt anksti kėlėsi ir daug dirbo). Ir jie tikrai vargo norėdami patekti į vidų… Stiuardas savo kortelę per aparatą braukė ir kodą vedė mažiausiai penkis kartus ir po to bėgdavo tai prie vienų, tai prie kitų durų bandydamas jas atidaryti.

Akivaizdu, kad ant aparato nėra nurodyta, kurios durys atsidarys suvedus kodą. Turbūt nėra netgi pasirinkimo, kurias reikėtų atidaryti. Jeigu jis ir yra – žmogus po kelių valandų skraidymo tikrai jo nepastebėjo. Negana to, nuo aparato iki durų yra mažiausiai pusantro metro – iš kur žinoti, ar užteks laiko nubėgti ir patikrinti pro kur išeiti?

Vargšui palydovui pasisekė, kad jis buvo ne vienas – po kelių bandymų jis ir jo kolegė pasidalino pusėmis ir greitu judesiu sugebėjo ištrūkti lauk (ar gal įtrūkti vidun). Atsidarė kairiosios durys.

Kiek daugiau nei prieš metus Laumaras, jau yra pradėjęs šią diskusiją. Viena lietuvių kompanija jau iš to bando daryti verslą ir parduota tai kaip “patogumą naudotis“. Nors šio varianto didžioji bėda yra tai, kad jis yra sudarytas iš dviejų žodžių, jis praranda ir tam tikrą prasmę bei galimybę panaudoti skirtinguose kontekstuose. Lygiai taip pat ją praranda ir Europos terminų banke esantys “praktiškumas” ir “pritaikomumas“. Atrodo kol kas ryškus lyderis yra “naudojamumas“. Bet negražus man šitas žodis…

Pastarasis žodis geriausiai atspindi prasmę (ne tikslus apibrėžimas): viena iš objekto (programos, svetainės, įrankio, šiaip daikto pan.) kokybinio vertinimo skalių – daikto požymis ar savybė. Pvz. How is the usability? – ar patogu naudoti? Kaip su patogumu? Kaip naudojamumas? The usability is good – naudotis patogu; naudojamumas geras.

Paskutinis pateiktas vertimas su “naudojamumu” skamba kaip šlykštus vertalas – be abejo, kasdienėje kalboje lengva naudoti alternatyvias, gražias lietuviškas frazes, tačiau problemos su jomis prasideda kai usability iškeliauja į platesnius vandenis – usability studies, (expert) usability review, accessibility is a part of usability, good usability can be achieved by user-centered design process, object’s usability is a key element to user-experience, a website on usability and the usability of that website.

Visos šios frazės gana gražiai išsiverčia į lietuvių kalbą naudojant iš esmės skirtingas sakinio konstrukcijas, tačiau tiems kas apie tai rašo (ar blog’e, ar verslo svetainėje) tenka daryti išlygas. Tačiau tiek “naudojimo patogumas” (manau, kad kalbininkai nelabai pritartų “patogumui naudoti” – arklys tu?), tiek “naudojamumas” neatspindi svarbiausio usability elemento – naudotojo/vartotojo, t.y. žmogaus. Jie atspindi tik naudos pasiekimo efektyvumą, kas iš esmės man asocijuojasi tik su išnaudojimu.

Viena iš mano minčių naujam terminui būtų vartojiškumas (arba vartotiškumas). Sutinku, kad žodis yra absoliutus naujadaras ir skamba gana keistai, bet galbūt būtų įmanoma prie jo priprasti? Jis skamba panašiai kaip dalis usability kriterijų – “aiškumas”, taipogi siejasi su “žmogiškumu”: “vartojiškas” – “geras vartotojui, vartojimui”.

Na ir paskutinis lašiukas: Benutzerfreundlichkeit (vokiškai), Usabilidad (ispaniškai, nors panašiai ir prancūziškai, itališkai), Brugervenlighed (daniškai), Употребливост (makedonietiškai, kodėl rusiškai Юзабилити – nesuprantu, nors juozabilitis visai nieko skamba), Användbarhet (švediškai).

Beje, dar – kodėl apie šitą “raudoną dalyką” man nebuvo pranešta el. paštu, kai sertifikatas buvo atnaujinamas? Sutvarkyti tokias problemėles daug vargo nereikia – max. 15 minučių darbo. Corporate įvaizdis, marketingas ir visa kita juk nenukenčia… Usability yra paprasta.

Kodėl aš negaliu daryti ko noriu?

Jau žinojau, kad Samsung telefonai nėra patys draugiškiausi kūriniai. Pirmą kartą apie tai perskaičiau kovo mėnesį, o vasarą teko skubiai nusipirkti “telefoną, kuris sugeba skambinti” – SGH-C300, kuriuo naudojantis keikiausi sulig kiekviena vykdoma užduotim, net jei tai tebūtų elementariausias skambinimas.

Pirma rimta užduotis, kurią reikėjo padaryti su DuoS’u – persikelti kontaktus. Kadangi jie buvo išmėtyti per tris telefonus ir tris korteles – nusprendžiau išbandyti kartu su telefonu pateiktą programinę įrangą. Didelė klaida… Samsung PC Studio sugeba sinchronizuoti duomenis tik su Outlook Express – o ką daryti jeigu aš naudoju Thunderbird? Na bet čia ne esmė – man vistiek pirmiau reikėjo viską susikelti į Excelį ir susitvarkyti, nes telefonas nesugebėjo atpažinti, kad tas pats kontaktas kartojasi abiejose įdėtose kortelėse.

Taigi, eksportuojam į CSV ir… o kad tai būtų taip paprasta! Kažkodėl, kūrėjai nusprendė, kad į CSV galima eksportuoti tik tuos kontaktus, kurie jau nukopijuoti į PC – o tą kopijavimą reikia atlikti būdu, kuris lyg ir būtų panašus į paprastą copy-paste per clipboardą, tačiau nėra toks. Kodėl negalima tiesiog paspausti “Copy” ir paskui “Paste” jau Excelyje? Beje, Samsung telefonai turi dar vieną labai įdomią ypatybę – kontaktus galima perkelti iš SIM į telefoną, bet ne atvirkščiai.

Visa tai bedarydamas, atradau dar vieną paslėptą “feature” sinchronizacijos programoje – jeigu telefono laidas atjungiamas, uždaromos visos aktyvios paketo programos – tame tarpe ir kalendorius, ir adresų knygelė. Reikia suprasti, kad neturint telefono ir USB laido prie savęs, kompiuteryje numerių pasižiūrėti nebūtina… Keista buvo ir paketo architektūra – visą laiką task bar’e bėganti programa, kurioje yra šešios didelės ikonos su nuorodomis į paketo “programas”, tačiau iš tų “programų” vienu metu gali dirbti tik vieną… Ne, bet iš tikro – na kam man žiūrint į organaizerį persijungti į telefonų knygelę. Spaudžiam uninstall ir meldžiamės, kad atrasčiau kokią nors alternatyvą Samsungams, panašią į My Phone Explorer.

Siunčiam SMS – kančia

Du procesai palyginimui. Siunčiu SMS savo draugei, kuri turi du numerius, užbaigus rašyti tekstą…

…su Sony/Ericsson K750i

1. Spaudžiam Continue
2. Spaudžiam Select, kuris jau yra ant “Contacts look-up”, arba tiesiog spaudžiam “žemyn”, kur rodomas paskutinių adresatų sąrašas
3. Spaudžiam Select ant pasirinkto kontakto
4. Spaudžiam Send

Iš esmės, neskaitant navigacinių klavišų (aukštyn, žemyn, paieškos kontaktų knygelėje), reikia 3 arba 4 kartus paspausti tą patį mygtuką ir SMS išsiųsta.

…su Samsung

1. Spaudžiam Options
2. Spaudžiam Send only
3. Spaudžiam Options
4. Spaudžiam Phonebook
5. Pasirenkam vardą, spaudžiam mygtuką “OK”, kuris yra labai nepatogiai per vidurį
6. Jeigu adresatas turi kelis numerius – gauname jų sąrašą ir teisę dar kartą paspausti “OK”
7. Spaudžiam Add
8. Spaudžiam Options
9. Spaudžiam Send

Sumoje – 7 kartus spaudžiam vieną mygtuką ir mažiausiai vieną kartą – kitą, neskaitant raidžių suvedinėjimo pasirenkant kontaktą – užtrunka mažų mažiausiai trigubai ilgiau negu su S/E…

Konfigūruojame meniu – kančia

Jau įprasta, kad telefonuose yra navigacija į keturias puses – aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę. Šiems klavišams galima priskirti nuorodas. Lyg ir būtų galima tikėtis susitvarkyti taip kaip patogu ir taip kaip esi įpratęs – tačiau tik ne su Samsung. DuoS nuoroda “aukštyn” gali būti tik papildomas meniu sąrašas – lyg ir nebūtų didelė bėda. Tačiau nuorodas galima priskirti tik iš labai riboto sąrašo. Sony/Ericsson turi puikią galimybę, kuri leidžia sukurti shortcutą į bet kurį meniu objektą – pasirenkant jį iš lygiai to pačio meniu, taip lengvai atpažįstant funkcijas. Samsung nesuteikia net galimybės susikurti nuorodos į fotoaparatą! Kam išvis tada reikalingi tie 3 megapikseliai, jeigu greičiausiai juos galima pasiekti keturiais paspaudimais, tik per pagrindinį meniu, o ne viena greita nuoroda? Nėra galimybės ir sukurti nuorodos į adresų knygelę – ekrane ji priskirta kitam klavišui, kas man yra neįprasta ir, well, nepatogu…

Garsų nustatymas – kančia

Telefono garsiakalbis – įspūdingas – jis puikiai išgroja Red Hot Chili Peppers – Torture Me bosinę įžangą. Tačiau tam, kad įsidėti MP3 kaip ringtoną – jį būtinai reikia kelti į folderį “Music”. Įkėlus į kitą folderį “Sounds” jis kažkodėl neveikia… Matyt muzika nėra garsai. Dar vienas, tiesiai šviesiai, užknisantis dalykas – garselis, kuris išleidžiamas patvirtinus ar nutraukus kokį nors veiksmą. Įjungus tylos režimą, vietoj jo telefonas suvibruoja – o tai būna dar garsiau negu pats garsas…

Truputis pagyrimų ir verdiktas

Nepaisant dar vieno sunkumo, kurį patiriu naudodamasis šiuo telefonu (sunku susigaudyti kada naudoti “OK” mygtuką patvirtinimui, o kada kairyjį soft klavišą), nustebau radęs kelias įdomesnes funkcijas. Tai anglų – rusų kalbų žodynas (kuriuo nemoku naudotis); pradėjus rašyti bet kokį numerį – iš karto vykdoma dalinė paieška adresų knygutėje pagal jį; nuostabus kalkuliatorius, aplenkiantis visų kitų gamintojų kalkuliatorius (matematiniai veiksmai priskirti kryptiniams klavišams, kai paprastai reikia juos pasirinkinėti atskirai iš meniu).

Kaip ten bebūtų, jeigu tik galėčiau nesinaudoti šiuo telefonu – nesinaudočiau. Tačiau jo galimybės ir techniniai parametrai – įspūdingi. Išleisti pinigai – taipogi. Samsung rezultatas, be abejo, daug kartų geresnis, negu prieš tai išbandyto Samkung N77i (kinietiškas klonas, kurio analogą pristatė ir Teltonika), tačiau jis vistiek stengiasi daryti viską, kad tik aš nepasiekčiau norimo rezultato.