(Ar verta skaityti?) Overall – labai gera knyga atvėrusi man akis kai kuriais klausimais. Tokiais, kurių anksčiau tiesiog nesugebėjau žodžiais apibūdinti.

Ekstremizmas

Scottas labai aiškiai yra ekstremalas. Aklas ekstremalas, kuris yra įsitikinęs savo teisumu ir kovoja už jį atidžiai parinktais pavyzdžiais, kurie ne visada atitinka realybę, nes nutyli dalį istorijos. Skaityti knygas apie ekstremumus ir išanalizuoti ekstremalias ideologijas yra labai svarbu, norint pasiekti gerą rezultatą – paimkim Google, kurie atvirai deklaruoja savo šūkį “Don’t be evil” – jie to niekada nepasieks, nes yra korporacija, kuri turi “daryti” pinigus. Scotto Jensono ekstremumas – paprastumas, kuris susiveda į “kuo mažiau mygtukų – tuo geriau” daugumoje jo pavyzdžių. Galbūt usability ekspertai man nepritars, tačiau aklai laikytis tokios pozicijos yra nesveika, nepaisant to, kad gali labai pagelbėti modeliuojant bet kokią sistemą.

Galima būti labai geru ekspertu, kuris šventai tiki tokia ideologija ir ją taiko ir dėl jos kovoja kiekviename žingsnyje – tokie žmonės visada bus gerbiami kaip didvyriai, kurie stovėjo ir pūtė prieš vėją. Kita vertus, norint būti žmogumi – reikia ieškoti balanso. Iš esmės sutinku su daugeliu pavyzdžių modeliavime, kurie analizuojami knygoje, tačiau Scotto MP3 grotuvas neturi elementaraus mygtuko “Skip track” – ar tai funkcija reikalinga tik advanced jūzeriui? Ar dėl jos verta paaukoti mygtuką? Kitas pavyzdys su Nokia telefonais – kaip idealas pateikiama tai, kad Nokia 5100 turėjo tik 4 mygtukus (neskaitant numeric keypad), t.y. tik vieną, kuriuo valdomas meniu. Knyga parašyta prieš penkis metus – Navi(tm) tuomet buvo tikrai karštas dalykas, tačiau dabar nebėra nei vieno telefono, kuris taikytų šią metodiką – du mygtukai pasirodė geriau negu vienas!

Pamokos

Daug daugiau iš šios knygos išmokau. Būtų negražu iš mano pusės viską imti ir papasakoti čia (nes Scottas supyks ir paduos mane į teismą), tačiau:

• Keturi aklumo tipai – vartotojui, galimybėms, inovacijai ir realizacijai (user, feature, innovation, implementation) – yra labai tikri. Tiek vadovams, tiek programuotojams, tiek visiems kitiems susiijusiems su bet kokio produkto tobulinimu privalu atsimerkti ir įvertinti šiuos dalykus
• Vartotojo sąsaja yra sudaryta iš trijų esminių lygmenų – prezentacijos, užduoties ir infrastruktūros (presentation, task, infrastructure). Neišsprendus problemos užduoties ar infrastruktūros lygmenyje, išvaizda jos taipogi neišspręs – ypač žvelgiant ilgu laikotarpiu.
• Vartotojai nėra vien tik “tokie kaip aš” ir “tokie kurie nori visko kas reklamuojama”.

Ateičiai manyje būtinai liks dar bent keli dalykai, kuriuos būtina taikyti, kuriant bet kokią sistemą: įvertink, ar tikrai to reikia – nesivadovauk taisykle “taip daro visi ir taip yra per amžių amžius, todėl to nereikia keisti”; vartotojas privalo jausti kurioje svetainės/įrenginio/meniu/sąsajos dalyje jis yra; neversk vartotojo priiminėti jokių sprendimų – jie turi būti savaime aiškūs (juoda vs balta ir niekada pilka vs kita pilka).

Ar verta skaityti?

Kaip ten bebūtų – jeigu nei jūs, nei jūsų vadovas dar neesate įsitikinę, kad dėl usability verta stengtis, kišti į tai resursus – neimkite šios knygos į rankas. Kol kas. Galutinis įvertinimas: ypatingai verta skaitymo – tačiau svarbiausia nepamiršti sveiko proto ir analizės. Aklas tikėjimas prie gero nepriveda.