Pirmas argumentas, kurį gavau uždavęs šį klausimą, buvo tai, kad ranka rašyti, atseit, yra greičiau. Kodėl tuomet teismo stenografuotojai – žmonės, kurių darbas yra rašyti pačiu greičiausiu įmanomu būdu, naudoja (tegul ir specializuotą) aparatūrą? Turint omeny, kaip veikia žmogaus smegenys, kai jis atlieka darbą, kuris jam įaugęs į kraują, aparatūra teikia garantuotą privalumą.

Patogumo požiūriu, tam tikrose situacijose aš pats vis dar teikiu pirmenybę popieriui. Jeigu mokykloje būčiau mokytas kitaip – tokio įpročio neturėčiau. Ir nuo to visai nenukentėčiau – esu įsitikinęs, kad būčiau tik dar efektyvesnis. Turint omeny Twitter paplitimą ir kiek žmonių savo užrašus konferencijose atlieka tiesiai į kompiuterį ir į internetą, akivaizdu, kad patogumas tėra tik įprotis.

Nepaisant to, kad galbūt nukenčia rašymo greitis, aš naudoju spausdintines raides savo užrašuose. Ir nuo to taipogi nieko neprarandu – netgi laimiu, nes mano užrašus kiti žmonės gali įskaityti lengviau. Tiesą pasakius, turbūt rašytinėmis raidėm ir nebemokėčiau rašyt – reiškias lieka galvoj daugiau vietos dalykams, kurie yra naudingesni.

Be abejo, šiame reikale yra ir emocinis aspektas – ranka rašyti laiškai, atseit, yra kažkokiu būdu “žmogiškesni”. Aš nestudijavau psichologijos – nežinau ar tikrai pagrįstas yra šis argumentas, tačiau aš manau, kad mano būsimi vaikai pradės su manim bendrauti “mašininiu būdu” anksčiau, negu pradės eiti į mokyklą – SMS, Skype ir pan. Lygiai taip pat bus ir su jų bendraamžiais. Emocinis aspektas išliks tik siekiant parodyti, kad tai yra mano “rankų darbas” – lygiai kaip ir ranka pieštas, o ne pirktas, gimtadienio atvirukas. Tačiau juk piešti atvirukų žmonės privalomai mokykloje nemokomi. Na, bent jau ne visus metus ir ne kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir su bet kuriais kitais rankdarbiais.

Nesupraskit manęs neteisingai. Aš neteigiu, kad rašyti ranka yra apskritai nereikalingas įgūdis – sugebėti perduoti informaciją primityviais įrankiais yra labai svarbu. Maždaug taip, kaip svarbu mokėti sukurti laužą ir sužvejoti žuvį – elementarus išlikimas. Ir turint omeny, kad visiškai popieriaus atsikratyti artimu metu tikrai nepavyks, treniruotis greitai užpildyti formas derėtų, tačiau mes juk kalbame apie ateinančią kartą – tą, kuri turės gyventi gerokai po to, kai baigsis mūsų pačių galiojimo laikas.

Šiuo metu, nėra nei vieno žmogaus, kuris turi nusipirkęs iPad. Tačiau prieš šimtą metų nebuvo nei vieno žmogaus, kuris turėjo nusipirkęs radiją. Po šimto metų, būsim visi prijungti prie matricos, ir nei rašymas, nei spausdinimas, nei išvis diktavimas nebebus aktualūs. Tačiau šiuo pereinamuoju laikotarpiu, septynmetis, kuris sugeba kompiuteriu atlikti namų darbus yra ateities žmogus, kuris savo laiku galės konkuruoti su milijonais kitų dėl darbo ir mokės jūsų pensijas.