Struktūriniai elementai veikia puikiai

Naujieji elementai (header, footer, time, etc) veikia (beveik) puikiai. Nėra nei vienos rimtos priežasties, kodėl reiktų delsti su jų naudojimu. Vienintelė išimtis (kurios aš net nesistengiau išspręsti) – Firefox 2. IE šeimos naršyklės taipogi nenori pripažinti naujų žymų ir pritaikyti joms stilių, tačiau tai nesunkiai išsprendžiama Javascript pagalba. Jeigu vien Javascript sprendimas netenkina (unobtrussive, progressive enhancement, etc) – visada galima naudoti tarpinį sprendimą – naudoti naujas HTML5 žymas semantikai, o stiliams prikaišioti div‘ų.

Be viso šito, perrašydamas savo blog’o HTML, nesusidūriau su jokiom problemom, išskyrus header ir h1 semantinėm reikšmėm, bet tai yra verta atskiro įrašo. Dar turėjau šiek tiek dvejonių dėl section naudojimo, tačiau priėjau išvados, kad geriau šiandien eksperimentuoti, o rytoj padaryti teisingai – be klaidų progreso nebus.

Formos elementų tipus naudoti galima

Aš pats nenaudojau naujų formų elementų tipų (type=email, type=url), tačiau kai tik turėsiu daugiau laiko paeksperimentuoti – naudosiu ir juos. Kol kas juos palaiko tik Opera naršyklė, tačiau kitos netruks prisivyti, o tos kurios jų nepalaiko – atvaizduos laukus tiesiog kaip type=text – demo. Vėlgi – truputėlis JS šen bei ten, truputėlis CSS ir ateitis bus šiandien.

canvas, video ir audio palaikymas

Na, šitie trys žvėrys man šį savaitgalį, ir juo labiau eiliniam blog’ui, buvo visai neaktualūs, tačiau jie jau veikia bent dalyje naršyklių.

Turint omeny, kad iš dalies HTML5 yra kuriamas kaip standartas, dokumentuojantis jau egzistuojančią tinklo ir naršyklių būklę, tai canvas yra tas dalykas, kuris turi mažiausiai palaikymo problemų (neskaitant vienos, ghkhmz, naršyklės). Ajaxian vos ne kas antrą dieną paskelbią kokį nors naują demo su canvas. Super Mario žaidimas – sukurtas prieš daugiau nei metus! Aš ir pats dar užpernai naudojau vieną iš jQuery pluginų grafikų paišymui.

Su video problemos yra kur kas didesnės. Kas nors dar atsimenat, kaip prieš daug daug metų tekdavo vargti ieškant codec packų? Internete tai būtų visos “video be pluginų (skaityti: Flash)” idėjos žudikas. Safari palaiko Quick Time, Opera 10 ir Firefox – OGG Vorbis ir Theora, Chrome – OGG ir H.264, ir nei vieni, nei kiti neketina pasiduoti.

Kodekų problema yra iš esmės tai, kad dauguma jų yra uždari, apsaugoti patentų ir brangiai kainuoja. Tie, kurie yra atviri – netenkina kokybės reikalavimų (Google, kaip didžiausias video turinio teikėjas, nenori naudoti OGG, nes na interneto srautas yra brangus dalykas).

Ateitis

Kadangi XHTML2 mirė, tai HTML5 lieka vienintelis ateities standardas. Ir jis nors ir nėra tobulas, tačiau panašu, kad neketina sugriauti egzistuojančio interneto. Naršyklės pradeda jį po truputį palaikyti, tinklo kūrėjai taipogi jau turi galimybę juo naudotis. Kartais atrodo, kad jis gal ir nėra reikalingas – juk internetas veikia ir dabar, tačiau tikrasis postūmis bus tada, kai paieškos robotukai pradės labiau gerbti semantinį tinklą. Tai nutiks tik tuo atveju, jeigu HTML5 bus naudojamas jau dabar – nereikia laukti galutinės W3C rekomendacijos (juk ji bus tik tada, kai bus 2 pilnai įgyventintos realizacijos).

Šaltiniai ir tolesnis skaitymas

• HTML5 doctor
• HTML5 enabling script
• Yes, You Can Use HTML 5 Today!
• HTML5 darbo grupės blog’as

Kontrolės inversija

Vienas iš objektinio programavimo principų – klasės ir objektai turi būti sukurti taip, kad būtų lengvai perkeliami į kitą kontekstą, o jų vidinis veikimas turėtų būti niekam neaktualus. Tradiciškai, įvairūs programavimo varikliukai (framework) būdavo funkcijų bibliotekos. Programuotojas atsirinkdavo ir iškviesdavo reikalingus varikliuko elementus. Nesigilinant į smulkmenas, toks būdas dažnu atveju gali būti kiek suoptimizuotas – mano manymu, geras variklis yra ne funkcijų rinkinys, o programavimo taisyklių (coding conventions) kodeksas, kurio laikantis dalykai “įvyksta” automatiškai. Wikipedija Inversion of Control apibūdina labai gražiu “Holivudo principu”: neskambinkite mums, mes paskambinsime jums (angliškai šis žodžių žaismas programavimo kontekste skamba geriau). Pvz. vietoj to, kad konkrečią užduotį vykdantis kodas susirinktų duomenis pats, visą informaciją jam surenka ir paduoda variklis, nes to reikalaujanti klasė yra aprašyta (sukurta) taip, kad variklis atpažintų kokie duomenys yra reikalingi (dependency injection).

Apvertus kontrolę ir daugiau darbo atidavus užkulisinėms jėgoms, perkeliamumo principas gali būti įgyvendintas efektyviau – konkrečią užduotį atliekantis kodo gabalas (klasė) yra rašomas taip, kad atliktų tik savo užduotį, nepriklausomai nuo variklio. Laikantis tokios filosofijos yra kuriamas Spring Framework. Iš jos išplaukia ir daugiau patogumų, kaip kad programavimas tiesiog nurodant kas yra kas (declarative programming). Tokie metodai leidžia valdyti kodą ir kurti sprendimus daug greičiau ir efektyviau. Verslo klausimo, per kiek laiko atsiperka frameworko kūrimas, šiuo atveju nenagrinėju.

Online bendruomenių ypatumai

Viskas paprasta kaip trys kart aštuoni ir galioja ne tik internete – bet kurioje bendruomenėje išryškėja lyderiai, o ten kur yra lyderiai – yra ir nepatenkintų. Kai kurios bendruomenės yra sukurtos taip, kad jos įkūrėjas turi aukščiausią balsą, kitose galioja “demokratija”. Nepaisant visko – ilgainiui vistiek išsiveržia asmenybės ego, kad bendruomenė turi elgtis taip, kaip atrodo kažkuriam (kiekvienam) individualiam nariui.

Kalbant apie forumus arba pažinčių svetaines, gana lengva pastebėti, kad kažkodėl atsiranda narių, kurie mano, kad tai yra jų nuosavybė. Šitas veiksnys priklauso nuo lyderių vaidmens ir bendruomenės dydžio, tačiau natūralus instinktas yra galvoti “vat jeigu aš čia būčiau vadas, tai padaryčiau tvarką”.

Semantinis tinklas į pagalbą

Grįžtam prie pradinio klausimo (scrollink į viršų ir pasikartok). Atsakymai paprasti:

• stagnuojantys verslininkai bijo, kad technologijų, kurios tai leis, tobulinimas yra negrįžtama investicija
• stagnuojantys verslininkai bijo, kad “jų” klientai tokiu būdu gali nutekėti pas konkurentus
• neišspręsta potencialių spam-cialinių tinklų problema
• techninis barjeras kol kas dar nėra įveikiamas eiliniam Jonui

Kalbant apie technologijas – sprendimas jau iš esmės yra surastas – reikalinga tik protinga integracija tarp OpenID, FOAF, protingų socialinių tinklų kūrimo agentų ir laisvai prieinamos bei privatumo nepažeidžiančios neutralios terpės, kurioje ta integracija gyventų. Štai jums modelis:

1. Protingas agentas ateina į mane aprašantį resursą (terpė mano atveju turbūt būtų mano blog’as, kitų žmonių atveju – tegul ir Facebook ar pazintys.lt anketa – jokio skirtumo)
2. Protingas agentas randa mane aprašantį OpenID tag’ą, taipogi viešą informaciją apie mane ir paprašo leidimo gauti daugiau informacijos – kontrolės inversija įvyksta būtent čia
3. Atėjęs į savo informacijos valdymo erdvę, aš randu, kad protingas agentas buvo apsilankęs ir susidomėjo manimi – pagal tai aš nusprendžiu kokio tipo informaciją aš noriu jam rodyti – visus “draugus”; draugus, kurie jau yra mano LinkedIn; jokių draugų – tik merginas; tik tuos, su kuriais susirašinėju per GTalk; tik vyresnius nei 18 pažįstamus, iš mažo, giliai paslėpto forumo; tik (įrašyk pats)
4. Protingas agentas, gavęs mano leidimą, kaupia informaciją ir naudoja ją savo tikslams, tuo pačiu man pranešdamas apie mano draugus ir draugų draugus atgal į mano asmeninę konsolę
5. Aš niekada nesilankau protingo agento svetainėje, nes neturiu jokio noro ten eiti, tačiau jeigu nuspręsčiau ten eiti – identifikuočiausi su tuo pačiu savo OpenID

Panašiu principu duomenis apie mane jau kaupia Pipl – skirtumas tik tas, kad jie manęs neprašė jokio leidimo. Todėl ir neturi daugiau duomenų apie mane, o jų robotas nors ir veikia gana įspūdingai, gūglinti ir daryti rimtų išvadų apie mano alternatyvias personas dar nemoka. Side note: jei kas paaiškintų ką ten reiškia tag’ai “Gio” ir “Iya” prie mano profilio, būčiau labai dėkingas…

Apie kovą su spam’u aš išmanau nedaug, tačiau jeigu last.fm sugeba rekomenduoti muziką, ir daryti tai daugiau mažiau taikliai, tai lygiai tokiu pačiu principu gali veikti “socialinių tinklų/protingų agentų” rekomendacijos – viskas atsiremia į elementarų pasitikėjimo-karmos reitingą tarp “mano draugų”.

Apie kovą už privatumą kalbėti manau jau nebeverta – aš turbūt visiškai nebesigėdyčiau nurodyti visus savo socialinius kontaktus ir darykit jūs kokias norit išvadas apie mane. Visi daro klaidų, visi turi istorijas. Visų istorijos surandamos per Google. Galbūt kai kandidatuosiu į prezidentus man tai ir atsirūgs, bet tai bus ne anksčiau kaip po kokių 20 metų, tai tada ir žiūrėsim ką su visu tuo daryti (agile!)

Verslo modeliai

• Įmonė, kuri kuria “protingus agentus” ir parduoda jas corporate klientams, pvz. Omnitel galėtų nusipirkti tokį agentą ir prisijungti prie one.lt duombazės, arba AirBaltic galėtų prisijungti prie Delfi komentarų. Kam jiems to reikia? Ogi tam, kad palaikyti ryšį – vienintelis mano ideologinis reikalavimas – infomacija, kuri kaupiama, turi būti naudojama paslaugų gerinimui ir derinimui, o ne tiesioginiams pardavinimas (t.y. speminis skambininimas telefonu man tiesiogiai) Tokiu būdu aš kaip klientas, galėčiau nesunkiai išreikšti savo nuomonę apie jų produktus savo pageidaujamame portale, o jie tą informaciją gautų.
• Vertikalios svetainės bet kuria tema, pvz. svetainė A apie siuvinėjimą galėtų automatiškai perduoti mano žinutę, kurią parašiau svetainėje B, mano draugams iš svetainės C. Nepaisant to, kad žinutė skaitoma svetainėje B, taigi svetainės A ir C lyg ir prarastų “klientų”, tačiau realiai jos įgautų lygiai tas pačias galimybes pritraukti klientus iš kitur, o be to vistiek išliktų lyderiais savo specifinėje sferoje.
• FriendFeed tipo agregatoriai, tik geresni ir vėlgi – su savo vertikaliomis specializacijoms (kartais kas tinka viskam, netinka niekam)
• Saugumo/pasitikėjimo autoritetai (Verisign, anyone?)
• Teisininkai, kurie galėtų paduoti visas aukščiau paminėtas svetaines į teismą, už patentų ar įsivaizduojamų teisių pažeidimus

Bet kokiu atveju, tokią “ekosistemą” aš įsivaizduočiau tik paremtą atvirais standartais ir sąžiningumu. Pirmas reikalavimas yra grynai tam, kad “pasitikėjimo” sprendimai nebūtų koncentruoti į vieną įmonę (labas rytas, Google!), o pats “pasitikėjimo sprendimų” tinklas būtų išsibarstęs taip kaip TPC/IP ir pageidautina paremtas P2P – atkirtus vieną šaką, kitos gali išgyventi, o galutinė kontrolė ir lankstumas grįžta vartotojui, o ne paslaugų tiekėjui.

Sąžiningumo kriterijų įgyvendinti yra kiek sunkiau… Tačiau vistiek principas “nekąsk į tave maitinančią ranką” turėtų paimti viršų. Jeigu pavyktų tai pasiekti – tai būtų galutinė e-mail spamo mirtis. Jau dabar visi žmonės, kuriuos aš pažįstu, mane suranda kitais kanalais, o aš jų adresų net nežinau. Ir nenoriu žinoti.

Santrauka

• Apverčiam kontrolę: ne aš registruojuosi, bet mane suranda
• Apverčiam kontrolę: ne kažkas kaupia mano duomenis, o aš padarau juos viešai prieinamais ir leidžiu arba neleidžiu jais naudotis, o manęs klausoma
• Apverčiam kontrolę: ne pardavimų vadybininkai man pudrina smegenis, o aš jiems perduodu, ko aš noriu
• Apverčiam kontrolę: ne aš atsitiktinai atrandu, kad Moby rašo blog’ą, o last.fm perduoda į mano naujienų skaityklę, kad vienas iš mano mėgstamų atlikėjų turi RSS; tuo tarpu svetainė, kuri padeda įsivertinti savo politines pažiūras, nuspėja, kad Moby ir mano idėjos kartais sutampa; todėl mano draugo Wordpress administracijos įžanginiame puslapyje atsiranda naujų rekomendacijų. Ir jokio taginimo ar kalbos analizės!

PS žmogau, kuris viename socialiniame tinkle teigia, kad jo vardas ir pavardė yra lygiai tokie patys kaip mano – pakviesk mane alaus. Apverčiau kontrolę – buvo nulis, liko nulis.

Apie interneto ir apskritai žmogui naudingų kompiuterizuotų įrenginių ateitį jau yra gerokai prirašyta – dalis tokių įrašų kalba apskritai svajonių ir fantastikos tonais, kita dalis kalba žmogui nesuprantamais techniniais terminais. Man, tuo tarpu, aktualu yra tai, kad semantinį tinklą sukurti gali tik žmonės, o kuo daugiau žmonių tai darys – tuo geriau. Todėl ateityje pasistengsiu aprašyti bent kelis esamus ir mažai resursų reikalaujančius būdus “pasemantinti” savo (firmos) svetainę.

Egzistuojanti informacija yra semantinio tinklo pagrindas

Aukštesnėje pastraipoje žodžių junginys “naujas tinklas” kabutėse yra ne atsitiktinai – semantinis tinklas yra senas geras internetas, tik su daugiau prasmės, kuri yra lengviau interpretuojama. Dabartinis WWW yra didelis dokumentų rinkinys, kuris iš esmės yra labai nestruktūrizuotas, t.y. ryšiai tarp įvairių dokumentų nėra labai aiškūs. HTML kalba suteikia keletą galimybių nurodyti tuos ryšius, tačiau neperteikia tų ryšių prasmės. Standartinis nuorodos elementas <a> gali būti interpretuojamas kaip tiesiog “susiijusi informacija”. Google tą elementą interpretuoja kaip “citatą” ir “atiduotą balsą” (žr. apie PageRank). Negana to, dėl visokiausio plauko netikėlių istorinių priežasčių vidinė dažno HTML dokumento struktūra taipogi neatspindi to dokumento dalių (o tuo labiau teksto) prasmės, sąryšių ir konteksto.

Nova Spivack apibūdina semantinį tinklą kaip žingsnį link “pasaulinės duomenų bazės“. Šiandien gi, internetas tėra vienas labai didelis BLOB tipo laukas. Tam, kad jį sutvarkyti ir pasiekti protingų įrenginių ateitį yra keletas būdų. Dalis jų visiškai nepriklauso nuo paprasto žmogaus (pvz. natūralios kalbos atpažinimo algoritmai), kita dalis yra šiek tiek paprastesnė – vietoj to, kad laukti kol “robotai” pradės suprasti žmones, galima jau dabar šiek tiek padėti jiems “rūšiuoti” informaciją.

Pavyzdys

Airijoje automobilių numeriai yra sudaryti naudojant principą NN-AA-NNNNN. Pirmieji du skaičiai reiškia pirmos registracijos metus, po to sekanti viena arba dvi raidės reiškia registracijos vietą, o likę skaičiai – registracijos tais metais eilės numerį. Pirmasis registracijos numeris kiekvienais metais Dubline yra rezervuojamas merui. Turint šią informaciją, galima palyginti du automobilius ir šiek tiek apspręsti, kuris iš jų yra naujesnis, kurio iš jų šeimininkas yra turtingesnis/reikšmingesnis visuomenėje. Tuos sprendimus yra gana nesunku aprašyti logine, kompiuteriui suprantama, kalba – todėl uždavus paprastą loginį klausimą, jis nesunkiai į jį atsakytų.

Lietuvoje anksčiau buvo įmanoma panašiai spėlioti, tačiau su paskutiniais pasikeitimais tai tapo iš esmės neįmanoma, neturint priėjimo prie pilnos, struktūrizuotos duomenų bazės. Kita vertus, Airijos kontekste, vietiniai automobilių numeriai yra logiškai “sužymėti”, tačiau globaliu požiūriu – jie yra visiškai nesuprantami, nors ir žmogui nuspėjami.

Norint sukurti vienareikšmišką bet kurio pasaulio automobilio numerių interpretaciją, reikia arba sukurti didelę ryšių duomenų bazę, arba standartizuoti numerius globaliai. Panašiai yra ir su semantinio tinklo kūrimu – arba visi žmonės, rašantys internete, privalo sužymėti savo tekstus prasmingai ir vienareikšmiškai, arba kažkas turi užsikrauti sau didžiulę naštą ir suinterpretuoti visas įmanomas variacijas.

Višta ar kiaušinis?

Šiame įraše beveik nepaliečiau kitos esminės “naujo tinklo” gimimo sudedamosios dalies – stebuklingųjų “agentų”. Tie, kas bando spėti ateitį, dažnai kalba tik apie juos. Jie yra gana teisūs, nes kol nėra tų agentų – semantinis informacijos žymėjimas iš dalies neturi prasmės. Negana to, tas žymėjimas kol kas yra beprotiškai nepatogus. Kas turi atsirasti pirmiau – semantinė informacija ar tos informacijos atvaizdavimo būdai? Geras klausimas. Apsvarstykite jį patys!

• URL, kaip failų sistemos atspindys, reiškia failą
• URL identifikuoja failo vietą – direktoriją, kurioje jis guli
• URL identifikuoja failo turinį (failo pavadinimas – turinio pavadinimas)
• URL identifikuoja failo tipą (pagal išplėtimą)
• URL padeda indetifikuoti failo statiškumą/dinamiškumą

URL identifikuoja failą

Pati URL sąvoka reiškia būtent tai, kad jis yra nuoroda į kažkokį resursą. Jeigu kalbėti apie web svetaines – senų senovėje HTTP metodas GET reikšdavo “atsiųsk man šitą hipertekstinį failą, iš anos direktorijos, iš to serverio”. Tai be abejo tiko statiškam turiniui, ir atsiradus visokiai dinamikai tai nustojo šiek tiek galioti.

URL identifikuoja failo vietą

Aš esu per jaunas, kad atsiminti vienos dimensijos failų sistemas, nors ir teko naudotis santakomis, kurios užsikraudavo iš kasečių. Bet kuri padori failų sistema yra hierarchija suskirstyta į direktorijų medį, su failais juose. Bet kuri didesnė web svetainė taipogi turi savo struktūrą – dažniausiai užtenka elementaraus medžio. Kalbant apie blog’us – to pakanka.

URL identifikuoja failo turinį

Šitą principą jau seniai įsikando visi optimizuotojai ir dauguma turinio valdymo sistemų jam yra pritaikytos. Paprastais žodžiais kalbant – puslapio/įrašo turinys privalo sutapti su tuo, ką matome adrese, t.y. iš esmės su jo pavadinimu.

URL identifikuoja failo tipą

Žiūrint iš vartotojo pusės, jeigu adrese nesimato turinio formos – turinys gali būti pavojingas. Iš dalies, tai yra optinė apgaulė (hell – sandros papai ir panašūs virusai būtent remiasi tuo, kad vartotojas matydamas .jpg išplėtimą tikisi .jpg failo), tačiau aš visiškai nemėgstu spausti nuorodos ir ten netikėtai rasti PDF dokumentą. Ši taisyklė šiek tiek gadina reikalą, jeigu kalbame apie mobile content, nes priklausomai nuo aparato/naršyklės tenka keisti failo tipą (WML <-> cHTML, etc.), tačiau kol kas tą ketinu ignoruoti, nes pradžioje mano turinys vistiek nebus pritaikytas WAP’ui.

URL identifikuoja turinio statiškumą

Kaip jau minėjau aukščiau, atsiradus dinamiškam turiniui tinkle, šiek tiek nustojo galioti principas, kad URL rodo į failą. Mano nuomone, dinamiškumas turi būti atspindėtas query string (elementariaus pavyzdys – paieškos filtras ir jo parametrai adrese). Jeigu kalbėti apie blog’us ir šiaip didžiąją dalį svetainių – turime gana statiškų resursų rinkinį (t.y. nekeičiančių savo prasmės ir turinio) – daug įrašų, kurie iš esmės tėra HTML failai, gulintys savo vietoje. Tam ir yra skirti permalinks.

URL ir SEO yra skirti žmogui

Google savo nurodymuose teigia, kad nereikėtų rūpintis puslapio optimizavimu robotams – reikia rūpintis vartotojais. Net jeigu dalis iš mano išvardintų reikalvimų adresui neturi jokios reikšmės paieškos robotams, jie yra svarbūs lankytojui. Gera nuoroda lengva dalintis, be to ji gerai atrodo ir SERP. Šiuolaikiniame internete, paieškos robotai privalo prisitaikyti prie žmogaus ir prie internetinės realybės (t.y. didelio bardako), tačiau aš mėgstu tvarką ir prasmę. Adresas /2007/12/noriu-padorios-adresu-strukturos.rss2.xml man yra tiesiog malonesnis ir prasmingesnis už /2007/12/noriu-padorios-adresu-strukturos/feed/ ar tuo labiau už /index.php?p=4&feed=rss2

Šiame įraše paminėjau tik esminius meta reikalavimus URL struktūrai – tačiau vien to geram adresui negana. Turint plačias galimybes, galima nesunkiai viską sugadinti, o be to žvelgiant iš SEO perspektyvos – yra ir keletas papildomų reikalavimų, kuriuos dera apžvelgti atskirai.