Pigumas

Kartais kuriant prototipą norisi perteikti kuo daugiau jo smulkmenų, o tai reikalauja investicijų. Automobilių gamintojai pastoviai išleidžia koncepcinius modelius, kurie iš tikro neveikia, nepaisant to, kad atrodo gražiai ir beveik išbaigtai. Tas poliravimas yra labai brangus, o rezultatą vistiek tenka išmesti. Eskizai, tuo tarpu, privalo tik perteikti idėją. Jeigu laikytis senos geros Pareto taisyklės, tai sukurti 80% produkto, užtenka 20% pastangų. Eskizai yra milžiniški žingsniai link produkto, už praktiškai nulį pastangų.

Ši savybė labai padeda vienam iš sėkmės principų – klysk dažnai ir klysk anksti. Išmetant pigiai kainavusias klaidas širdies per daug neskauda.

Neišbaigtumas

Nepaisant to, kad darant greitą “tep lep” darbą rezultatas niekada nebus patenkinamas, kuriant eskizus privalu išlaikyti tą stilių priverstinai. Netiesios linijos, nesulygiuotas tekstas ir mygtukai, jokių specialiųjų efektų – visa tai tiesiog šaukia “aš tik noriu sužadinti tavo vaizduotę“. Juk vieną kartą pamačius, geriau negu šimtą kartų išgirdus – tiek vidiniai, tiek išoriniai klientai idėjas priima lengviau, kai į jas gali pažiūrėti. Eskizai sumažina jų lūkesčius – kuriant prototipą dažnai per daug dėmesio skiriama detalėms. Pristatant eskizą, daug lengviau nuteikti žmogų, priimantį sprendimus, kad tai toli gražu nėra produktas, o tiesiog “dokumentuota idėja”.

Diskusija

Jeigu cituoti Billą Buxtoną, tai viena iš eskizo paskirčių yra užduoti klausimus, kai tuo tarpu prototipo – juos atsakyti. Iš šitos dalies, labai svarbu pasiimti tai, kad net drebančia ranka nupieštą eskizą galima panaudoti vartojiškumo testams – ar produktas juda tinkama linkme? Ar tenkina vartotojo poreikius ir padeda siekti tikslų? Ar aišku, kas įvyks paspaudus vieną ar kitą nuorodą? Greitas, paprastas bandymas taipogi padeda įvertinti ir galimas kliūtis ateityje.

Kaip programuotojas, turiu didelį aplanką mažų failų, kuriuose tėra po 10 eilučių kodo tam, kad tiesiog patikrinti ar įmanoma, kad paprastos idėjos tiesiog veiktų (su visomis naršyklėmis) – tiek hasFocus/activeElement, tiek horizontalaus centravimo sprendimai gimė būtent iš to.

Aukštesniame Метод научного тыка galioja bet kokiam darbui – įskaitant ir user interaction dizainą!

Dokumentacija

O dabar gali pasirodyti, kad prieštarauju pats sau. Nepaisant to, kad eskizai yra pigūs, jų nevalia išmesti. Vykdant projektą, svarbu turėti juos kaip istorinius duomenis – jeigu kartojimas yra mokslų motina, tai būtent žiūrint į savo klaidas ir pasikartojant kokios jos buvo, galima iš jų mokytis. Užrašai, anotacijos, atsiliepimai ir vertinimai – visą šią informaciją privalu išsaugoti ateičiai (dabar gali dar kartą pasirodyti, kad prieštarauju pats sau), nes ilgesniu laikotarpiu, viena iš eskizų paskirčių yra būtent nutraukti diskusijas, t.y. kiekvienas eskizo užduotas klausimas, ir kiekviena pateikta idėja turi būti atsakyta prieš pradedant tikrąjį darbą, kad išvengti bereikalingo laiko švaistymo grįžtant prie jau patikrintų problemų.

Kas iš viso to? Ech… Prieš porą savaičių pats pačiulbėjau, kad abstraktūs dalykai patys savaime neturi prasmės. Reiškias ateina įrašas, su daugiau prasmės. Продолжение следует…

PS žodis “vartojiškumas” yra tik eskizas. Vienas iš kelių variantų. Gal reiktų “š” pakeisti į “ž”, kad atrodytų neišbaigčiau? Imu jį į praktiką, žiūrėsim kas gausis – kiek galima apie tai vien galvoti ar kalbėti.

function isNumberKey(evt)
{
     var charCode = (evt.which) ? evt.which : event.keyCode
     if (charCode > 31 && (charCode < 48 || charCode > 57))
        return false;

     return true;
}

Ši funkcija naudojama kaip onkeypress event handler. Ką ji daro iš tikro? Kai įvesties lauke paspaudžiamas klavišas, kuris nėra skaičius, ir nėra vienas iš kontrolinių klavišų (Enter, Backspace ir tt), klavišo paspaudimas yra sustabdomas ir ignoruojamas. Konkrečiu atveju, man reikėjo įvesti svetainėje savo 8 skaitmenų prisijungimo kodą, na ir lyg būtų logiška, kad man nereikia spausti kitų klavišų, tik skaičius, ir po to Tab, kad įvesti slaptažodį. Netiesa!

Visiškai galima kombinacija, kurią galiu įvesti yra Ctrl+V. Nes paprasčiausiai naudojuosi konkrečia svetaine kartą per metus, todėl prisijungimo vardą, kuris yra generuojamas automatiškai, galiu surasti tik el. pašto archyve. Ar tai veiks? Be abejo ne (išskyrus Chrome – nesigilinau kodėl), nes tokio paspaudimo atveju charCode bus lygus 118, t.y. “v” raidės ASCII kodas, ir mano Paste veiksmas bus sustabdytas.

Patarimas: leisk vartotojui elgtis kaip jis įpratęs

Galima, be abejo sakyti, kad prisijungimo formoje tokia validacija išvis nereikalinga, nes įvedus neteisingą vartotojo vardą (pvz. ' OR ''='), prisijungti tiesiog nepavyks, su pranešimu “Neteisingas vartotojo vardas ir/arba slaptažodis”. Tačiau lygiai taip pat galima teigti, kad siekiama vartotoją apsaugoti nuo to klaidos pranešimo, arba, kad toks validacijos veikimas kai kuriais atvejais gali būti pageidautinas. Netiesa!

Patarimas: nepasikliauk naršyklės API

Javascript palaikymas interneto naršyklėse yra labai ribotas. Jis negali suteikti standartinių OS galimybių, kaip pvz. garsinis signalas paspaudus netinkamą klavišą. Negana to, konkrečioje formoje nėra suteikiama jokių užuominų, kad “leidžiama įvesti tik skaičius” (tuo atveju galima būtų tiesiog keikti programuotoją, už neteisingą vykdymą). Tačiau net jeigu viso to implementacija būtų teisinga, o puslapis pateiktų visas užuominas apie tai, ką galima daryti ir ko negalima, vistiek aš pasisakyčiau prieš tokį dalyką, ir ne vien tik todėl, kad Nokia telefonai neteisingai perduoda keyCode.

Dar vienas pavyzdys būtų validacijos vykdymas, kai nuspaudžiamas Enter klavišas – ši problema mane nervuoja pragare, kuris vadinamas o2.ie kasdien. Kodėl? Ogi tiek Firefox, tiek Chrome (su Opera svetainė neveikia išvis) autocomplete pasirinkus reikšmę, ir paspaudus Enter, įvykis perduodamas į Javascript, todėl pasirinkęs iš sąrašo savo telefoną, gaunu malonų pranešimą, kad neįvedžiau slaptažodžio, nors dar net nespėjau prieiti iki to žingsnio!

Patarimas: nedėk apribojimų ten, kur jie visiškai nereikalingi

Problema slypi tame, kad ribojama mano veiksmų laisvė. Neverta to daryti. Štai pvz. textarea elementas neturi maxlength atributo – galima to palaikymą sukurti su JS, bet daug geresnis variantas yra tiesiog parodyti kiek yra likę galimų įvesti simbolių, o klaidos pranešimą rodyti tik tada, kai klaida yra tikrai padaryta. Įsivaizduokite, jei Twitter neleistų įvesti daugiau negu 140 simbolių ir nesuteiktų galimybės redaguoti tekstą tol, kol jis telpa į juos.

Lygiai taip ir šiuo validacijos atveju, derėtų leisti vartotojui spausti tuos klavišus, kuriuos jis nori spausti, o įvestus duomenis tikrinti tik tada, kai vartotojas pasako “taip, aš žinau, kad noriu tokius duomenis išsiųsti”, t.y. onsubmit įvykio metu, arba tiesiog server-side.

Grožis yra subjektyvus dalykas

Didžiausia palaima yra tada, kai tavo produktas išvysta dienos šviesą ir tampa sėkmingu. Deja, kūrėjo ego visada yra aklas ir kartais tampa per daug atkakliu.

Prieš kelis mėnesius man teko darbe sukurti du prototipus. Abu jie yra geresni negu dabartinė sistema, tačiau vienas iš jų yra radikalus pasikeitimas. Mano tobulas kūdikis. Nepaisant to, kad tai yra neišbaigtas darbas, aš jį beprotiškai mėgstu ir be abejo sieksiu, kad jis būtų tobulinamas toliau. Bet tik iki to momento, kol atliksime normalius vartotojų testus – jeigu paaiškės, kad žmonės nesugebėtų jo perprasti – aš būsiu labiau nei laimingas remtis objektyviais tyrimais ir išmesti jį lauk, nes na… juk būtų absoliučiai neetiška kovoti, kad firma, kuri man moka algą, pasirinktų niekam tikusį daiktą, kai yra geresnių alternatyvų!

Bet skaičiai taipogi nėra objektyvūs…

Juoda turi daug atspalvių, o 95% turi daug sudedamųjų dalių. Prieš pradedant rinkti skaičius, privalu tiksliai suformuluoti užduotį. O gavus tyrimų rezultatus – privalu juos protingai interpretuoti – būtinai atsižvelgiant į pašalinius poveikius.

Tegul, sakykime, žmonės, kurie matė #00F spalvos mygtuką, jį spaudė dažniau, negu tie, kurie matė #00E. Ar tai reiškia, kad #00F reikia naudoti? Ne. Galbūt dėl to, kad vartotojai ten spaudė, jie negavo to ko iš tikro norėjo? Šiuo atveju galutinio tikslo pasiekimas yra geresnis vertinimo kriterijus, negu paspaudimų kiekis.

Jeigu vartotojai paspaudė tą svarbųjį, reklamuojamąjį mygtuką, bet po to paspaudė “Atgal” – galbūt mažiau patrauklus mygtukas nenukonkuruotų kitų taip stipriai? Juk jie galėjo duoti tai, ko iš tikro norėjosi. Šiuo atveju klausimas “Kurios spalvos mygtuką vartotojai spaudžia dažniau” tampa mažų mažiausiai dviem klausimais – “Kuris mygtukas geriau patenkina vartotojo lūkesčius?” ir “Ar paspaudę mygtuką vartotojai pirko daugiau?” Tie, kas nori daryti drąsius ir naujoviškus sprendimus privalo užduoti ir daugiau klausimų, kad ir pvz. “Kurį mygtuką žmonės pamėgo labiau, naudodamiesi juo tris mėnesius?” bei “Kokia būtų jų reakcija į senąją sistemą, jeigu reiktų prie jos grįžti?”

Alternatyva skaičiams

Aš turbūt sutinku, kad testuoti 41 mėlynos spalvos atspalvį yra gal kiek per daug ekstremalu, tačiau turint lėšų ir laiko pasitikrinti, kuris rėmelis – 3 ar 5 pikselių pločio – veikia geriau, yra tiesiog prideramas rūpestis. Man labai keista, kad pasaulyje išvis dar yra žmonių, kurie net po A/B testo nori ginčytis.

Tačiau jeigu vistik kažkas mano, kad nereikia vadovautis tyrimu, kuris sako, kad pasirinkus variantą A, pardavimai išaugs 10%, tai jie visada turi alternatyvą – gali nenustojant bumbėti apie žmones, kurie “tiesiog nesupranta”. Arba bandyti perauklėti tuos 95% visuomenės, kurie kažkodėl elgiasi ne taip kaip tu.

Šioje vietoje man kyla klausimas – ar galima teigti, kad jeigu dominuojanti civilizacija būtų išsivysčiusi, sakykim, Australijoje, tai laikrodžiai suktųsi į priešingą pusę. Jeigu taip – ar “į kairę” tada reikštų “pagal laikrodžio rodyklę”? Reikės matyt kraustytis į kitą pasaulio pusę ir studijuoti aborigenų kultūrą…

Kiek daugiau nei prieš metus Laumaras, jau yra pradėjęs šią diskusiją. Viena lietuvių kompanija jau iš to bando daryti verslą ir parduota tai kaip “patogumą naudotis“. Nors šio varianto didžioji bėda yra tai, kad jis yra sudarytas iš dviejų žodžių, jis praranda ir tam tikrą prasmę bei galimybę panaudoti skirtinguose kontekstuose. Lygiai taip pat ją praranda ir Europos terminų banke esantys “praktiškumas” ir “pritaikomumas“. Atrodo kol kas ryškus lyderis yra “naudojamumas“. Bet negražus man šitas žodis…

Pastarasis žodis geriausiai atspindi prasmę (ne tikslus apibrėžimas): viena iš objekto (programos, svetainės, įrankio, šiaip daikto pan.) kokybinio vertinimo skalių – daikto požymis ar savybė. Pvz. How is the usability? – ar patogu naudoti? Kaip su patogumu? Kaip naudojamumas? The usability is good – naudotis patogu; naudojamumas geras.

Paskutinis pateiktas vertimas su “naudojamumu” skamba kaip šlykštus vertalas – be abejo, kasdienėje kalboje lengva naudoti alternatyvias, gražias lietuviškas frazes, tačiau problemos su jomis prasideda kai usability iškeliauja į platesnius vandenis – usability studies, (expert) usability review, accessibility is a part of usability, good usability can be achieved by user-centered design process, object’s usability is a key element to user-experience, a website on usability and the usability of that website.

Visos šios frazės gana gražiai išsiverčia į lietuvių kalbą naudojant iš esmės skirtingas sakinio konstrukcijas, tačiau tiems kas apie tai rašo (ar blog’e, ar verslo svetainėje) tenka daryti išlygas. Tačiau tiek “naudojimo patogumas” (manau, kad kalbininkai nelabai pritartų “patogumui naudoti” – arklys tu?), tiek “naudojamumas” neatspindi svarbiausio usability elemento – naudotojo/vartotojo, t.y. žmogaus. Jie atspindi tik naudos pasiekimo efektyvumą, kas iš esmės man asocijuojasi tik su išnaudojimu.

Viena iš mano minčių naujam terminui būtų vartojiškumas (arba vartotiškumas). Sutinku, kad žodis yra absoliutus naujadaras ir skamba gana keistai, bet galbūt būtų įmanoma prie jo priprasti? Jis skamba panašiai kaip dalis usability kriterijų – “aiškumas”, taipogi siejasi su “žmogiškumu”: “vartojiškas” – “geras vartotojui, vartojimui”.

Na ir paskutinis lašiukas: Benutzerfreundlichkeit (vokiškai), Usabilidad (ispaniškai, nors panašiai ir prancūziškai, itališkai), Brugervenlighed (daniškai), Употребливост (makedonietiškai, kodėl rusiškai Юзабилити – nesuprantu, nors juozabilitis visai nieko skamba), Användbarhet (švediškai).

Beje, dar – kodėl apie šitą “raudoną dalyką” man nebuvo pranešta el. paštu, kai sertifikatas buvo atnaujinamas? Sutvarkyti tokias problemėles daug vargo nereikia – max. 15 minučių darbo. Corporate įvaizdis, marketingas ir visa kita juk nenukenčia… Usability yra paprasta.

Bendrai paėmus…

…nenusivyliau šia knyga. Ir tai iš esmės yra dėl vienos priežasties – Krug’as knygoje gana dažnai mini tai, kad iš svetainės reikia išimti kuo daugiau dalykų, ir tai atsispindi pačioje knygoje – perskaičiau labai greitai ir neskausmingai (knygoje net paminėta, kad ją turėtų pavykti perskaityti vieno skrydžio lėktuvu metu).

Vienintelis rimtas kritiškas komentaras knygai – apgaulingas pavadinimas. Iš tiesų, tikėjausi daugiau apmąstymų kaip pasiekti “Don’t make me think” lygį. Iš patirties žinau, kad tai nėra taip paprasta! Ir netgi knygos paantraštė “A Common Sense Approach to Web Usability” nėra tiksli. Geriausiai būtų buvę ją pavadinti “Kaip nedaryti blogų svetainių“.

Pirmieji keli skyriai gana tiksliai išdėsto Krug’o taisykles:

1. Neversk manęs mąstyti.
2. Jeigu man reikia rinktis – padaryk taip, kad tas pasirinkimas būtų akivaizdus.
3. Puslapio tekste išbrauk pusę žodžių. Po to išbrauk dar pusę žodžių.

Tačiau likusi dalis – tikrai nebėra tokia vertinga, nebent išskyrus skyrių apie usability testavimą. Beje, pirmąjame knygos leidime šiai temai buvo skirti trys skyriai, o juos galima nemokamai parsisiųsti iš autoriaus svetainės.

Labiausiai nuvylė skyrius apie tai, ką daryti jeigu tavo vadovas/klientas tau sako daryti ____, nors akivaizdu, kad jie yra neteisūs (man asmeniškai – dažniausiai pasitaikanti darbinių konfliktų priežastis). Jeigu būčiau Krug’as – tą skyrių būčiau sutrumpinęs per pusę, o po to dar per pusę. O geriausiai – išvis palikęs tik vieną sakinį: “duok šią knygą savo vadovui“.

Ar verta skaityti?

Galutinis įvertinimas: jeigu turite galimybę – perskaitykite. Jeigu esate pradedantysis – suprasite tai ko nežinojote. Jeigu esate jau pažengęs – pažvelgsite giliau. Iš esmės, jeigu ruošiatės tvarkyti, keisti ar kurti naują didelį projektą – labai gerai peržvelgti patarimus prieš jo pradžią, taip užbėgant kai kuriems negerumams už akių. Nors analizė knygoje nėra gili – nepadarius to, ką rekomenduoja Steve Krug, niekada nepasieksite gero rezultato. Jeigu ruošiatės užsiimti usability testavimu plačiau – taipogi verta peržvelgti kaip tai galima daryti – knygoje apstu konkrečių pavyzdžių, kur analizuojamos egzistuojančios svetainės ir pateikiami paprasti būdai kaip jas patobulinti. Kita vertus, jeigu būtų keliamas klausimas “ar verta pirkti” šią knygą, turėčiau gerokai paabejoti…

• Programuotojas, kurio mąstysena yra logiška, kompiuteris jam draugas, o normalūs žmonės jam tėra prastai veikiantys klaidingi skaičiavimo aparatai;
• Buhalterių profsąjunga, kuri tyliai su kartėliu stengiasi prisitaikyti ir išmokti elgtis su velnio mašina, vietoj to, kad eiti į gatves ir protestuoti;
• Jaunimas, kuris apsimeta, kad technologijos yra kūl, viską galima išmokti ir viską privalu naudoti;
• Projektų vadovas, kuris pasakė, kad laiko žaidimams nėra – reikia produktą užbaigti greitai ir paleisti į rinką, kol konkurentai to nepadarė, o vartotojai to nepasigedo;
• Finansų direktorius, kuris pasakė – dizainui, vartotojų elgsenos tyrimams ir konsultacijoms pinigų šių metų biudžete akcininkai nepaliko. Tik naujam finansų direktoriaus automobiliui;
• Verslininkas (enterpreneur), kuris teturi vieną tikslą – uždirbti visus pinigus, bei padaryti tai vakar. Be ideologijos, be filosofijos, be sąžinės, be stabdžių;
• Landsbergis.

Faktai ir nesėkmės receptas ganėtinai aiškūs – tačiau kieno galvos turėtų ristis dėl to, kad 99% programinės įrangos niekada neišlaikys “mamos testo”? Jeigu ryšitės atsakyti į klausimą ir palikti komentarą, prašau, paminėkite ir savo profesiją.

Kodėl aš negaliu daryti ko noriu?

Jau žinojau, kad Samsung telefonai nėra patys draugiškiausi kūriniai. Pirmą kartą apie tai perskaičiau kovo mėnesį, o vasarą teko skubiai nusipirkti “telefoną, kuris sugeba skambinti” – SGH-C300, kuriuo naudojantis keikiausi sulig kiekviena vykdoma užduotim, net jei tai tebūtų elementariausias skambinimas.

Pirma rimta užduotis, kurią reikėjo padaryti su DuoS’u – persikelti kontaktus. Kadangi jie buvo išmėtyti per tris telefonus ir tris korteles – nusprendžiau išbandyti kartu su telefonu pateiktą programinę įrangą. Didelė klaida… Samsung PC Studio sugeba sinchronizuoti duomenis tik su Outlook Express – o ką daryti jeigu aš naudoju Thunderbird? Na bet čia ne esmė – man vistiek pirmiau reikėjo viską susikelti į Excelį ir susitvarkyti, nes telefonas nesugebėjo atpažinti, kad tas pats kontaktas kartojasi abiejose įdėtose kortelėse.

Taigi, eksportuojam į CSV ir… o kad tai būtų taip paprasta! Kažkodėl, kūrėjai nusprendė, kad į CSV galima eksportuoti tik tuos kontaktus, kurie jau nukopijuoti į PC – o tą kopijavimą reikia atlikti būdu, kuris lyg ir būtų panašus į paprastą copy-paste per clipboardą, tačiau nėra toks. Kodėl negalima tiesiog paspausti “Copy” ir paskui “Paste” jau Excelyje? Beje, Samsung telefonai turi dar vieną labai įdomią ypatybę – kontaktus galima perkelti iš SIM į telefoną, bet ne atvirkščiai.

Visa tai bedarydamas, atradau dar vieną paslėptą “feature” sinchronizacijos programoje – jeigu telefono laidas atjungiamas, uždaromos visos aktyvios paketo programos – tame tarpe ir kalendorius, ir adresų knygelė. Reikia suprasti, kad neturint telefono ir USB laido prie savęs, kompiuteryje numerių pasižiūrėti nebūtina… Keista buvo ir paketo architektūra – visą laiką task bar’e bėganti programa, kurioje yra šešios didelės ikonos su nuorodomis į paketo “programas”, tačiau iš tų “programų” vienu metu gali dirbti tik vieną… Ne, bet iš tikro – na kam man žiūrint į organaizerį persijungti į telefonų knygelę. Spaudžiam uninstall ir meldžiamės, kad atrasčiau kokią nors alternatyvą Samsungams, panašią į My Phone Explorer.

Siunčiam SMS – kančia

Du procesai palyginimui. Siunčiu SMS savo draugei, kuri turi du numerius, užbaigus rašyti tekstą…

…su Sony/Ericsson K750i

1. Spaudžiam Continue
2. Spaudžiam Select, kuris jau yra ant “Contacts look-up”, arba tiesiog spaudžiam “žemyn”, kur rodomas paskutinių adresatų sąrašas
3. Spaudžiam Select ant pasirinkto kontakto
4. Spaudžiam Send

Iš esmės, neskaitant navigacinių klavišų (aukštyn, žemyn, paieškos kontaktų knygelėje), reikia 3 arba 4 kartus paspausti tą patį mygtuką ir SMS išsiųsta.

…su Samsung

1. Spaudžiam Options
2. Spaudžiam Send only
3. Spaudžiam Options
4. Spaudžiam Phonebook
5. Pasirenkam vardą, spaudžiam mygtuką “OK”, kuris yra labai nepatogiai per vidurį
6. Jeigu adresatas turi kelis numerius – gauname jų sąrašą ir teisę dar kartą paspausti “OK”
7. Spaudžiam Add
8. Spaudžiam Options
9. Spaudžiam Send

Sumoje – 7 kartus spaudžiam vieną mygtuką ir mažiausiai vieną kartą – kitą, neskaitant raidžių suvedinėjimo pasirenkant kontaktą – užtrunka mažų mažiausiai trigubai ilgiau negu su S/E…

Konfigūruojame meniu – kančia

Jau įprasta, kad telefonuose yra navigacija į keturias puses – aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę. Šiems klavišams galima priskirti nuorodas. Lyg ir būtų galima tikėtis susitvarkyti taip kaip patogu ir taip kaip esi įpratęs – tačiau tik ne su Samsung. DuoS nuoroda “aukštyn” gali būti tik papildomas meniu sąrašas – lyg ir nebūtų didelė bėda. Tačiau nuorodas galima priskirti tik iš labai riboto sąrašo. Sony/Ericsson turi puikią galimybę, kuri leidžia sukurti shortcutą į bet kurį meniu objektą – pasirenkant jį iš lygiai to pačio meniu, taip lengvai atpažįstant funkcijas. Samsung nesuteikia net galimybės susikurti nuorodos į fotoaparatą! Kam išvis tada reikalingi tie 3 megapikseliai, jeigu greičiausiai juos galima pasiekti keturiais paspaudimais, tik per pagrindinį meniu, o ne viena greita nuoroda? Nėra galimybės ir sukurti nuorodos į adresų knygelę – ekrane ji priskirta kitam klavišui, kas man yra neįprasta ir, well, nepatogu…

Garsų nustatymas – kančia

Telefono garsiakalbis – įspūdingas – jis puikiai išgroja Red Hot Chili Peppers – Torture Me bosinę įžangą. Tačiau tam, kad įsidėti MP3 kaip ringtoną – jį būtinai reikia kelti į folderį “Music”. Įkėlus į kitą folderį “Sounds” jis kažkodėl neveikia… Matyt muzika nėra garsai. Dar vienas, tiesiai šviesiai, užknisantis dalykas – garselis, kuris išleidžiamas patvirtinus ar nutraukus kokį nors veiksmą. Įjungus tylos režimą, vietoj jo telefonas suvibruoja – o tai būna dar garsiau negu pats garsas…

Truputis pagyrimų ir verdiktas

Nepaisant dar vieno sunkumo, kurį patiriu naudodamasis šiuo telefonu (sunku susigaudyti kada naudoti “OK” mygtuką patvirtinimui, o kada kairyjį soft klavišą), nustebau radęs kelias įdomesnes funkcijas. Tai anglų – rusų kalbų žodynas (kuriuo nemoku naudotis); pradėjus rašyti bet kokį numerį – iš karto vykdoma dalinė paieška adresų knygutėje pagal jį; nuostabus kalkuliatorius, aplenkiantis visų kitų gamintojų kalkuliatorius (matematiniai veiksmai priskirti kryptiniams klavišams, kai paprastai reikia juos pasirinkinėti atskirai iš meniu).

Kaip ten bebūtų, jeigu tik galėčiau nesinaudoti šiuo telefonu – nesinaudočiau. Tačiau jo galimybės ir techniniai parametrai – įspūdingi. Išleisti pinigai – taipogi. Samsung rezultatas, be abejo, daug kartų geresnis, negu prieš tai išbandyto Samkung N77i (kinietiškas klonas, kurio analogą pristatė ir Teltonika), tačiau jis vistiek stengiasi daryti viską, kad tik aš nepasiekčiau norimo rezultato.

(Ar verta skaityti?) Overall – labai gera knyga atvėrusi man akis kai kuriais klausimais. Tokiais, kurių anksčiau tiesiog nesugebėjau žodžiais apibūdinti.

Ekstremizmas

Scottas labai aiškiai yra ekstremalas. Aklas ekstremalas, kuris yra įsitikinęs savo teisumu ir kovoja už jį atidžiai parinktais pavyzdžiais, kurie ne visada atitinka realybę, nes nutyli dalį istorijos. Skaityti knygas apie ekstremumus ir išanalizuoti ekstremalias ideologijas yra labai svarbu, norint pasiekti gerą rezultatą – paimkim Google, kurie atvirai deklaruoja savo šūkį “Don’t be evil” – jie to niekada nepasieks, nes yra korporacija, kuri turi “daryti” pinigus. Scotto Jensono ekstremumas – paprastumas, kuris susiveda į “kuo mažiau mygtukų – tuo geriau” daugumoje jo pavyzdžių. Galbūt usability ekspertai man nepritars, tačiau aklai laikytis tokios pozicijos yra nesveika, nepaisant to, kad gali labai pagelbėti modeliuojant bet kokią sistemą.

Galima būti labai geru ekspertu, kuris šventai tiki tokia ideologija ir ją taiko ir dėl jos kovoja kiekviename žingsnyje – tokie žmonės visada bus gerbiami kaip didvyriai, kurie stovėjo ir pūtė prieš vėją. Kita vertus, norint būti žmogumi – reikia ieškoti balanso. Iš esmės sutinku su daugeliu pavyzdžių modeliavime, kurie analizuojami knygoje, tačiau Scotto MP3 grotuvas neturi elementaraus mygtuko “Skip track” – ar tai funkcija reikalinga tik advanced jūzeriui? Ar dėl jos verta paaukoti mygtuką? Kitas pavyzdys su Nokia telefonais – kaip idealas pateikiama tai, kad Nokia 5100 turėjo tik 4 mygtukus (neskaitant numeric keypad), t.y. tik vieną, kuriuo valdomas meniu. Knyga parašyta prieš penkis metus – Navi(tm) tuomet buvo tikrai karštas dalykas, tačiau dabar nebėra nei vieno telefono, kuris taikytų šią metodiką – du mygtukai pasirodė geriau negu vienas!

Pamokos

Daug daugiau iš šios knygos išmokau. Būtų negražu iš mano pusės viską imti ir papasakoti čia (nes Scottas supyks ir paduos mane į teismą), tačiau:

• Keturi aklumo tipai – vartotojui, galimybėms, inovacijai ir realizacijai (user, feature, innovation, implementation) – yra labai tikri. Tiek vadovams, tiek programuotojams, tiek visiems kitiems susiijusiems su bet kokio produkto tobulinimu privalu atsimerkti ir įvertinti šiuos dalykus
• Vartotojo sąsaja yra sudaryta iš trijų esminių lygmenų – prezentacijos, užduoties ir infrastruktūros (presentation, task, infrastructure). Neišsprendus problemos užduoties ar infrastruktūros lygmenyje, išvaizda jos taipogi neišspręs – ypač žvelgiant ilgu laikotarpiu.
• Vartotojai nėra vien tik “tokie kaip aš” ir “tokie kurie nori visko kas reklamuojama”.

Ateičiai manyje būtinai liks dar bent keli dalykai, kuriuos būtina taikyti, kuriant bet kokią sistemą: įvertink, ar tikrai to reikia – nesivadovauk taisykle “taip daro visi ir taip yra per amžių amžius, todėl to nereikia keisti”; vartotojas privalo jausti kurioje svetainės/įrenginio/meniu/sąsajos dalyje jis yra; neversk vartotojo priiminėti jokių sprendimų – jie turi būti savaime aiškūs (juoda vs balta ir niekada pilka vs kita pilka).

Ar verta skaityti?

Kaip ten bebūtų – jeigu nei jūs, nei jūsų vadovas dar neesate įsitikinę, kad dėl usability verta stengtis, kišti į tai resursus – neimkite šios knygos į rankas. Kol kas. Galutinis įvertinimas: ypatingai verta skaitymo – tačiau svarbiausia nepamiršti sveiko proto ir analizės. Aklas tikėjimas prie gero nepriveda.